„Sirenos“: Mitchell „Plaučiai“ ir Delbono „Orchidėjos“ – lauktuvės iš užsienio teatro mylėtojams

Daugiau nei savaitę svečius į teatro sales traukęs  „Sirenų“ festivalis jau nutilo, nors jo palikti įspūdžiai nedyla. Kaip ir kiekvienais metais, jis žavėjo ne tik  lietuviško teatro pavyzdžiais, bet ir  užsienio kūrėjų pasirodymais, kuriems pasibaigus, ovacijoms nuskambėjus, užuolaidoms užsitraukus ir žiūrovams išėjus likome gyventi su troškimu pamatyti dar nors truputį.

Tiesa,  šių metų „Sirenos“ man apsiribojo tik dviem spektakliais – britiška-vokiška dvasia alsuojančiais K. Mitchell „Plaučiais“ ir tarp švelnumo, atvirumo ir grotesko balansuojančiomis P. Delbono „Orchidėjomis.  Abu spektakliai – be galo skirtingi. Abu velniškai geri. Ir, rodos, apie kiekvieną jų galėtum diskutuoti visą vakarą.

12108805_10153920979041487_6764967219010489742_n

Pippo Delbono  „Orchidėjos“ : paribyje pražydęs grožis

„Dauguma plojo atsistoję, nors pusė, veikiausiai, net nesuprato apie ką spektaklis,“ išdidžiai pareiškė netoliese prisėdusi vakarą nacionaliniame dramos teatre praleidusi inteligentė, važiuodama autobusu namo.  Šyptelėjau. Stovėjo toli gražu ne visi. Pasibaigus spektakliui aš irgi nesiskubinau prisidėti prie ovacijų  – ir ne vien dėl to, kad po pusantros valandos sausakimšoje salėje ant laiptelio kartu su aibe kitų dalyvių/savanorių/pakvietimų savininkų buvo sunku pajudėti. Tą akimirką brandžiausiu tituluojamas Pippo Delbono kūrinys man tiesiog nepasirodė toks didingas, jausmingas ir originalus kaip skelbė antraštės. Negalėjau pasakyti, kad jis man nepatiko. Patiko. Tiesiog reikėjo laiko suvirškinti viską, kas buvo parodyta, ir susidaryti savo nuomonę.

Kuo „Orchidėjos“  iš tiesų pasižymėjo, tai šiluma ir žaismingumu.  Atrodė, kad dirbdami prie kūrinio, Delbono ir jam artimi  žmonės – „Orchidėjų“ aktoriai – praleido daugybę giedrų akimirkų.

Tačiau grįžkime prie skambių antraščių: ar „Orchidėjos“  makabriškas spektaklis? Taip.  Jautrus? Na, kai per didelį ekraną transliuojama ant mirties slenksčio stovinti režisieriaus motina, nori nenori, tenka pripažinti, tai gali pasirodyti jautru. Autentiškas? Va čia pasiginčyčiau. Noras sulaužyti visas taisykles teatre kartais jas tik dar labiau patvirtina. Daug tinkamesnis žodis būtų autobiografiškas, atviras, tiesus ir todėl prie skoningo subtilumo pripratusį žiūrovą gluminantis.

12045269_10153920979756487_1628279803436071796_o

Spektaklio metu viena iš Delbono personažų (aktorių?) valiūkiškai šyptelėjusi prasitarė, kad jos režisierius nebetiki teatru. Išties, visas kūrinys tai juokais, tai rimtai nagrinėjo meno ir tikrovės ribą. Negyvo, emocijas slopinančio ekrano bei gaivališkų, ties grotesko riba balansuojančių  judesių priešprieša  vis priversdavo dvejoti dėl to, kas yra suvaidinta, o kas tikra. Ir kur išvis yra „tikra“? „Orchidėjos yra gražiausios ir pavojingiausios gėlės, nes dirbinių neatskirsi nuo tikrų“, skelbė spektaklio programa.

Pippo Delbono spektaklyje visko buvo daug: ir istorijų, ir aktualijų, ir prisiminimų ir  visa tai jungiančių vizijų. Kartais atrodė net per daug – tartum režisierius ir jo trupė  (tarp kurių ne vien profesionalai, bet ir Delbono vadinami „gyvenimo aktoriai“:  nebylys,  psichiniai ligoniai, benamiai) beveik nefiltravo, kurios idėjos tinkamiausios ir, gavę dėmesio, parodė viską, ką tik gali. Priešingai nei esame įpratę, spektaklio metu pats režisierius nesibodėjo atvirai kalbėti su žiūrovais. Delbono atsivėrė nė neklausdamas, ar kas nors jį supras, leido žiūrovui paskęsti tarp dirbtinumo ir realybės, o tada galiausiai ištempė į paviršių su pačiais intymiausiais savo fantazijų pasaulyje gyvenančiais sutvėrimais. Lydimos švelnaus ir malonaus balso, viena po kitos sekė eklektiškai sulipdytos mizanscenos. Spektaklį buvo galima „užskaityti“ jau vien dėl tų tobulai išpildytų vaizdinių, kuriuos prisiminus norom nenorom nusišypsai.

12140652_10153920979181487_1197769458049440379_n

Katie Mitchell „Plaučiai“: meilė, baimė ir ekologija

Apie Katie Mitchell kūrinį „Plaučiai“, kuris „Menų spaustuvėje“ buvo pristatytas jau daugiau nei prieš savaitę, ilgą laiką bijojau rašyti. Tai nebuvo lengvas spektaklis, tačiau aš linkusi drąsiai teigti, kad jį privalu išgyventi visiems. „Plaučiai –  sterilus, preciziškai suplanuotas ir tiksliai išpildytas – visiška „Orchidėjų“ priešingybė.  Kartu tai ir vienas tyriausių ir taikliausių pastatymų, kokius esu mačiusi.  Sudėliotas taip, kad net didžiausiam kritikui nusvirtų rankos, jei reikėtų paminėti išpildymo trūkumus.

Vos išgirdus apie „Plaučius“, į pirmą planą, žinoma, iškyla didingas Mitchell užmojis spektakliu atkreipti dėmesį į ekologiją. Tuo pat metu, jos sprendimas patiems gamintis visą energiją pasirodymui tapo genialiu būdu atskleisti  D. Macmillan‘o pjesę apie asmeninius ir pasaulinius konfliktus. Tačiau idėja pasodinti aktorius ant dviračių ir, kartu su keletu padėjėju, leisti jiems „išminti“ visą elektrą pasirodymui aprašyta jau taip plačiai, kad norisi iškart pereiti prie siužeto, kuris užkabina patį šiuolaikinių santykių „branduolį“: vakarietiškos, išsilavinusios ir socialiai atsakingos poros troškimą būti vienybėje tiek su savimi, tiek su aplinka.

Jau nuo pirmųjų „Plaučių“ sekundžių, kai įsijungia vis didėjančią žmonijos populiaciją skaičiuojantis aparatas, pakabintas aktoriams tiesiai virš galvų it Damoklo kardas,  globalinio atšilimo ir žmonijos susinaikinimo šešėlyje gimsta dviejų žmonių svajonė turėti vaiką.  Tiesa,  po kelių minučių nervingo aktorių dialogo tampa aišku, kad prigimtinis noras pratęsti kartą susikirs su kitais jų perimtais vaidmenimis bei atsakomybėmis.

D mantejevas

Spektaklyje atsiveria du vienas kitam priešingi poliai – šeimos kūrimas ir gyvenimas nepaliekant pėdsako. Čia socialiai atsakingi  herojai (perkantys Ikėjoje, rūšiuojantys šiukšles, planuojantys sodinti mišką, skaitantys rimtas knygas – argi ne tai įkūnija tobulumą šiais laikais?) ima dvejoti. Nuo tada, kai nusprendžia išleisti į pasaulį dar vieną žmogų, kiekvieną jų gyvenimo sceną užbaigia klaustukas: kaip surasti teisingą kelią? Ar norintiems gyventi teisingai galima kurti šeimą? Kas svarbiau, prigimtis ar žmonijos ateitis?

Beklausant kone iš kaimynų virtuvės nugirstų pokalbių, kyla ir kitas, kiek paprastesnis klausimas  –  kiek porų atpažintų save šiuose nesibaigiančiuose ginčuose, kur rožinės svajonės persipina su gaivališku, skubančiu ir niekaip nesuplanuojamu gyvenimu?

Taigi, meilė katastrofos akivaizdoje, baimė, žudanti artumą, noras gyventi teisingai bei neišvengiama nesėkmė – visa tai iki smulkmenų narstoma „Plaučiuose“ . „Mes – geri žmonės,“ –  vis pakartoja socialiai atsakingi vyras ir moteris spektaklio pradžioje. „Mes – ne blogi žmonės,“ – kiek vėliau išsprūsta vienam jų.

Foto: Dmitrijaus Matvejevo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *