Žinokit, praklausiau aš tuos visus, išsireiškime, naujosios miuzikmakerių kartos albumus, kurie figuruoja daugumoje blogų topų viršūnėse („Apelsinai“ ten visokie, šiaip a la novatoriškasis r’n’b – konkretus šių metų trendas), ir jie manęs visiškai nevelka. Prisimenant, nė ištolo neprilygstamąjį praeitų metų Nicolas Jaar novatorišką proveržį, kuris kaip tornadas su savo garso sprendimais galima sakyt pakeitė suvokimą apie šiuolaikinę muziką. Tai permetęs per ausis šių metų kitų blogų / portalų topus – spjoviau ton hipserių armijos pusėn, nes tikrai ne man tos visos hiphopų / r‘n‘b / pseudo punk transorevoliucijos ar šiaip bekiaušiai rokeliai.

1. Swans – „The Seer“ (2012, Young God)

Patikėkite manimi, niekad negalvojau, kad tokio lygio, t.y. brutalus  maindfak tipo muzonas pateks tarp klausomiausių 3 metų albumų. Ir dar kaip number one! Neišsiplečiant pasakau esminę mintį kurią paklausęs albumą man suformulavo kolega iš Utenos: vienintelis albumas, kuriame tvankūs ir išgręžiantys smegenėles kūriniai, trunkantys (kai kurie) po bemaž 20 minučių ne tik išlaiko dėmesį iki galo, bet ir susiklauso vienu ypu. Suprasčiau, kad tai būtų melodinga ambient pasakaitė, pagardinta IDM sąskambiais ir nusempluotu vokalu rusiškai porinančių apie atominę energetiką. Bet kas yra klausęs „Swans“ supranta kad ten to nėra, ten tam ne vieta. Tad būtent tuo šis brutalių senių iš sunkiausiai pasaulyje besilaikančios Amerikos albumas, atitinkamoms nuotaikos tampa stačiai nepamainomu!

2.  „Soulsavers“ feat. David Gahan – „The Light The Dead See“ (2012, V2 Records)

Prieš savaitę berašydamas šį topą, šios koloboracijos net minty neturėjau. Ir tai buvo klaida… Visi dabar aišku stums – nu va senas Depechistas krienas, pasijautė kaltu, kad išdavė savo dievuką, tai bando rehabilituotis dabar. Anaiptol. Tiesiog per klaidą šį darbą prisėdau paklausyt įdėmiau būtent šią savaitę ir netikėtai jis pas mane šovė į viršų. Labai arti pirmos vietos. Neįtikėtinai puikiai išnaudotas Gahano vokalas ir tinkamai balso charakteristikas atitinkančių melodijų parinkimas. Antra – tos melodijos. Gal kokie 70% albumo gabalų ne tiesiog praplaukia, o įstringa, įsigeria ir ilgam. Nejučia tu pagauni save dainas niūniuodamas mintyse speigo kaustomoje gatvės vienumoje ar baltame kambary. Plius aranžuotės kokios! Moteriški choralai, simfoninis orkestras, akustika – lengva, didinga, gražu ir tuo pačiu nebanalu ar saldu. Taigi jei Martino L. Gore’o techno koloboracija su Vince Clarke’u gal ir nuvylė, tai ši – visiškai pranoko lūkesčius. Manau tai vienas geriausių D. Gahano darbų (ne autorinis) be dalyvavimo daugeliui žinomoje populiarioje grupėje “Depeche Mode”.

3.  Muse – “The 2nd Law” (2012, Warner)

Čia, žinote, kaip būna, kai albumas tiesiog turi prisipratinti prie tavo klausos, ar po laiko tu jį pagaliau “išgirsti”, prisijaukini kol galiausiai pamilsti. Pamatęs, kad manajam METŲ tope tefiguruoja 3 albumai (!) iš kurių vienas net neklausytas – kiek supykau ant savęs  (chaltūra!) ir dar kartą užsileidęs paskutinįjį „Muse“ ilgagrojį pamačiau, kad vis gi darbas tikrai… Šikną spardo, kad jo neįvertinau. O jei dar koncerte Rygoje būčiau dalyvavęs… Kiek žinau, dauguma po jo šį darbą ne tai, kad reabilitavo žegnodamiesi, bet ir… Aha, nukabino nuo kryžiaus. Gal ir silpnesnis už visokius „Black Holes and Revelations“, bet nepalyginamai geresnis už „The Resistance“. Eklektiškas; pradedant tokiais bekompromisiais gabalais kaip „Supremacy“, baigiant tokiais širdį plėšančiais medliakais kaip „Explorers“ ar „Animals“. Beigi hitai – „Madness“, Olimpiadai sukaltas didingasai „Survival“, ar kiek mažiau nuzulintas „Follow Me“. O ir tos dvi „simfonijos“ gale albumo – cinkeliu ženklintos (neveltui vienos antra dalis dubstepinė)! Susiklauso kas parodoksalu, nors dažniausiai rockavuose albumuose į tokius skripkelių pamyžčiojimus – be gailesčio darai skip. Gi čia prie atitinkamos nuotaikos, kartais netgi būna pats tas.

4. Air – „Le Voyage Dans La Lune“ (2012, Virgin)

Iš ties įdomus albumas ne tik savo skambesiu, bet ir backgroundu. Prancūzmas buvo pasiūlyta sukurti garso takelį filmui… 1902 metų leidybos, kuris kas be kos yra nebylus. Ir finale mes turime geriausią french band darbą per kokius pastruosius 5-6 metus. „Pocket Symphony“ ir „Love 2“ buvo, tiesa geri, bet ir per daug neįpareigojantys ar nepretenduojantys į ypatingumą ar šiaip didesnį išskirtinumą tarp galybės kitų savo muzikinių darbų ir hitinių darbelių. Gi čia vyrauja organika, nepataikaunatys sprendimai aranžuotėse ir galų gale melodijos įtraukiančios, ko pasėkoje tu neturi kur dingti o priverstinai klausai tai dar ir dar kartą. Žodžiu, pipirai ir orchidėjos. Šiame darbe „Air“ niekur nedingsta, lieka tokiais pat svajingais, kosminiais, subtiliais, bet ir atsisakoma minkštumo ar netgi saldumo, o stveriamas subtilumo jautis už ragų.

5.  NILE – “At the Gates of Setu” (2012, Nuclear Blast Records)

Šiemt klausiau nemažą kiekį metalovų albumų. Nes paprasčiausiai dėl to, kad 2012-tais mano favoritai iš senų laikų, kaip niekad buvo aktyvūs ir leido savo naujus albumus į kairę ir į dešinę. Štai jie: Cannibal Corpse – “Torture”, Swallow The Sun – “Emerald Forest And The Blackbird”, My Dying Bride – “A Map Of All Our Failures”, Cradle of Filth – “Manticore and Other Horrors”, Iron Maiden – “En Vivo” (koncertinis) ir nugalėtojas yra…

Kaip apžvalgininkai teigia – vienareikšmiškai technišiausias šių South Carolinos darbininkų albumas. Jis neva stokoja tos “Nile” būdingos veržliai brūtalios ekspresijos garse, kuri tiesiog daužydavo viską kas pakeliui. Tačiau man asmenišaki tai ir labiausiai patinka šiame darbe, nes albumas yra kur kas konceptualesnis ir, išsireiškime, muzikalesnis. Jį įdomu klausyti, o ne vien tuščiai kratyti galvą. Kaip ir ankstesniuose, čia nevengiama egiptietiškos tematikos muzikos motyvų, o ir patys metalovi gabalai yra su lengvu jos prisilietimu. Atmosferinis reikalas. Girdžiu jame nemenką man patinkančią melodijos dozę, o ir grupės idėjinis vadas Dallas Tale-Woderis čia growlina masyviai ir įtaigiai, nors visi žino apie jo problemas su “pertemtu” balsu, ko pasėkoje per koncus jis vengia vokaluoti. Taigi metų geriausias albumas pagal kult.lt eina “Nile” stovyklon.

BONUSAS:

6.  X-TG (“Throbbing Gristle”) – Desertshore / The Final Report (2012, Industrial)

Šitas albumas kaip bonusas lipa šalia apdovanojimų pakylos, kaip lietuviai pasakytų – in advance. Experimentinės muzkos guru iš Utenos ir lygiai tokios pat muzikos grupės “SALA” vedlys Audrius Šimkūnas šį albuma man galėjo atsiūst mp3 pavidalu paklausyt. Bet kategoriškai atsisakiau, nes nutariau imt vinilą be išankstinių, kaip sakoma. Deja vinilas bus tik po naujų (visą leidimo tiražą išpirko per vieną dieną velniai!), o mes juk laukti negalime… Tad kodėl neklausytą albumą dedu visai šalia pakylos? Atsakymas paprastas: užteko man ir poros Jutubų, kad suprasčiau jog tai, jei ir ne masterpiece, bet tikrai vienas iš trijų geriausių, šiais tikrai skuridžiais muzikaliai metais. Dar tęsiant, Audrius sakė, kad nusivylė šiuo dvigubu ilgagroju, nes “nebėra brutalo” ir “Prie ko čia tas Antony ir “TG”?” Tačiau man patiko viena recenzija: “Throbbing Gristle” grečiau buvo reiškinys, manifestas, o ne “muzika”. Gi albumas “Desertshore / Final Report” yra šilta dedikacija kolegų Cosey and Carter mirusiam Peteriui Cristophersenui, kuriam klausant šį darbą, turbūt tikrai nebūtų gėda.” Šiaip ar taip, manau, prie albumo dar grįšiu sulaukęs po naujųjų parplaukiančio jo Juodąja Jūra ar šiaip Via Baltica.

***
Dar buvo perklausyti, bet per daug nesužavėjo:

Pinback – Infromation Retrieved (2012) (neįdomus, no hits, mate. Išskyrus singlą)
Pet Shop Boys – Elysiusm (2012) (ai, “West End Girs” gal geriau vinilą užsidėsiu)
Monolake – Ghosts (2012) (nebe mano muzika, nors šis vokietis daro itin savitą produktą. Reiks dar kartą paklasyt, vis gi)
Sigur Ros – Valtari (2012) (beklausydamas užmigau tris kartus)
The Smashing Pumpkins – Oceania (2012) (gal po gyvos perklausos albumas klausytųsi kiek pozityviau)
Carter Tutti Void – Transverse (2012) (tikrai geras, bet ne į top-5)
Kitų nebevardinsiu, nes… na, rašalas brangus dalykas. Bring back the laser-printers back!