Armageddon Descends II: net 7 valandos gero metalo ir tamsios elektronikos

„Cepelinų turit? Ne? Po paraliais, tada duokit kijevo kotletą ir sriubos.“ Taip, gerbiamieji, aš ir vėl sėdžiu „Šnekutyje“. Reikia pasistiprinti, nes netrukus, kaip prieš gerus 10 mėnesių, vėl žingsniuosiu švento Stepono gatve „Kablio“ link. Reikalas toks, kad nė metams neprabėgus nuo debiuto ekstremaliosios muzikos sueiga „Armageddon Descends“ vėl šaukia Vilniaus juodvarnius antrajam pasibuvimui. Sinusitai, mokslai ar darbai – reikia viską mest ir eit, kitaip užbadys juodieji mistiniai ožiai.

Visus šiuos 10 tylos mėnesių „Armageddon Descends“ praleido besislėpdamas šešėlių prieglobstyje ir augindamas pilvą. Supraskit, festivalis ūgtelėjo ir antrąja savo vyksmo proga pasidabino elektronikos scena, kur grajino LYS, GIRNŲ GIESMĖS, MC KARAS ir POGROM. Praktiškai žiūrint tai teigiamas posūkis festivalio tapatybės paieškose – veiksmas pas elektrončikus įsisukdavo pertraukų metu, kai grupės negrodavo pagrindinėje scenoje. To išdava, kad viso festivalio metu nebuvo kada nuobodžiauti, šaudyti varnų ar sukti garbės ratų renginio patalpose.

Į „Kablį“ įsiveržiu prieš pat pirmųjų gitarų fronto atstovų NYKSTA pasirodymą. Juodvarnių aukštuomenė šnabždasi, kad NYKSTA yra naujasis karaliaus favoritas ir džiaugsmas Lietuvos metalo dvare. Pirmą kartą viešumoje kolektyvas sugrojo tik 2013 m. liepą, bet jau šį vasarį išleido albumą „Lieka tik Sienos“. Jų grojamas pilkų sovietinių betono džiunglių paveiktas modernus atmosferinis blekas puikiai perteikia kelionės saulėgrąžų lukštais prišnerkštu ir šaltu autobusu nuotaiką – Ukmergės gatvėje piko metas, šlapiame asfalte atsispindi šleikšti geltonų apšvietimo lempų šviesa, šešėliuose skęsta Šeškinės ir Fabijoniškių monolitai, o viešojo transporto keleiviai tuščiais žvilgsniais kontempliuoja savo nykią vegetaciją.

Armageddon II-36

Pasirodymas baigiasi ir šaunam pas elektrončikus, kur savo raganavimus pradeda GIRNŲ GIESMĖS. Kaip visuomet gerai. Matyt, derinantis prie sueigos tono šį kartą girnų malami peizažai vietomis byra itin noiziniais miltais. Vėliau suvoksiu, kad ši, NYKSTA ir GIESMIŲ, atkarpa festivalyje ir buvo širdžiai mieliausia. O dabar vėl einam atgalios, – festivalio kadrilis įsišėlsta visu smagumu, – nes pagrindinėje scenoje malkas obliuoti pradeda smarkuoliai LUCTUS.

Grupė šiais metais mini savo EP‘uškės „Ad Arma!“ dešimtmetį, tad šia proga visas albumas ir buvo sugrotas. Redaktorius baisiai džiaugėsi, nes tai jo mėgstamiausia kūryba iš viso to, ką yra sukurpę Luctusai, o aš „Ad Arma!“ visai negirdėjęs, tad man įdomu ką LUCTUS grojo seniau. Senos dainos pasirodė gal kiek melodingesnės nei dabartinė grupės kūryba, bet vis tik jaučiasi, kad tai tos pačios išperos vaikai. O štai pasirodymo pabaigoje didžiausių grupės fanų laukė prizas siurprizas – naujos dainos premjera.

Raginimu „Ad Arma!“ ataidėjo elektrončikų lankos,  tiksliau MC KARO pasirodymas – šis buvo pagražintas archyviniais WWII laikų vaizdeliais: na žinote, saliutuojantis Hitleris, nardančios Stuka‘os, riedantys tankai. Šį grožį MC KARAS  įgarsino simuliuodamas karinės technikos gausmą ir ūžesį, savo pasidirbtais „instrumentais“ improvizuodamas karinių maršų tema – kietas pasirodė garsą modeliuojantis aparačiukas, reaguojantis į žibintuvėlio šviesą, jos intensyvumą. Bet jei pirmoje pasirodymo pusėje improvizacijomis sėkmingai eita konstruktyvumo link ir buvo įdomu, tai vėliau pasirodymas tapo nuobodžių ir beprasmių pasižaidimų kratiniu.

Armageddon II-41

Dega žvakės, jų liepsnelės atsispindi plikose kaukolėse, raitosi smilkalų dūmai, o scenoje iš peties drožia svečiai iš Italijos DEMONOMANCY. Pasipuošę spygliais, Luigi tautiečiai taškosi bestial purvais. Žmonių prie scenos apmažėję, liaudis pasklidusi kur kas sau. Turint omenyje faktą, kad po italų pasirodymo ištiks 40 minučių tylos pertrauka, nestebintų faktas, kad dalis juodvarnių jau šią akimirką kelia bokalus šalia „Kablio“ esančiame kaboke. Kažkas savo išmaniuoju bando filmuoti DEMONOMANCY pasirodymą – tyliai pasidžiaugiu, kad metalistų gretos dar nėra visiškai persismelkusios šiuo degeneratyviu įpročiu.

Galiausia ateina ilgai laukta ir pagaliau sulaukta vėlyvos šeštadienio valanda, kai į sceną žengia britai GRAVE MIASMA. Šitie užjūrio svečiai groja death metalą ir pernai išleido labai neblogai skambantį albumą „Odori Sepulcrorum“. Apstu ten visko: oldskūlinio deatho masės, tradiciškai švarių soliakų, it iš PROFANATICA pasiskolintų pragrojimų, mistiškos ir tamsios atmosferos. Žodžiu puikus leidinys vakarinėms meditacijoms savo irštvoje.

Deja, kitas reikalas grupės klausantis gyvai. „Odori Sepulcrorum“ erdvės įspūdžio ir skambesio iš gelmių (o tai ir sukuria albumo aurą) paslaptis yra toks magiškas prieskonis pavadinimu reverb. Muzikos industrijos šafranas, šis efektas sukurpia aido įspūdį. Tačiau kai grupė stovi priešais tave ir stygas maigo „Kablio“ scenoje, atkurti albumo atmosferą yra sunkiau nei atrodo. Stenkis nesistengęs reverb užsukti up to 11, tačiau to vis tiek neužteks.

Armageddon II-12

Tačiau publikai tai nė motais. Matau, kad priekyje pagaliau įsipleskia šioks toks veiksmas, – viso festivalio metu juodvarniai buvo įtartinai romūs, – dreba ant scenos stovinčios kolonėlės, virsta žvakės, ant grindų ritasi kaukolės. Liaudžiai GRAVE MIASMA patinka.

O mane sinusitas jau tiesiog žudo ir po šio pasirodymo šaunu namolio. Prieš tai dar spėju trumpam užeiti į POGROM programos „Vinių kalimas į ausis“ pradžią ir akies krašteliu užmatyti, kaip pagrindinėje scenoje savo tamsos ritualui ruošiasi paskutiniai festivalio svečiai iš užsienio INFERNO.

Kelionės namo metu mąstau, kad ir šį kartą „Armageddon Descends“ nenuvylė. Lyginant su pirmuoju armagedonu, tai užkniso 7 valandas tūnoti „Kablyje“, kad ir pasivaikštant tarp scenų. Pirmojo renginio laiko parinkimas, kai jau drąsiai galėjai pasėdėti lauke, patiko labiau. Bet galbūt čia yra toks užmąstymas rengti juodą šventę, kai lauke tamsiau ir šalčiau. Bet apskritai matosi, kad organizatoriai stengiasi ir dirba. Muzikine prasme antroji sueiga gavosi daug stipresnė. Dabar tik juodvarniams belieka nepatingėti dažniau suskristi į tokius renginius pasičiupti lesalo (dvasinio peno) iš organizatorių rankos – man pasirodė, kad pagal renginio šaunumą susirinko nepakankamai daug žmonių. Tačiau tikiuosi, kad čia skaičiuoti nemokančio humanitaro marazmai.

Laikykit frontą ir iki kito karto.


Žymos:, , , , , , , , , ,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą