Per beveik savaitę trukusį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kuris baigėsi šiandien, dalyvavo 19 trupių iš 18 valstybių: galėjome matyti tautiečių, kaimynų, svečių iš Belgijos (didelis dėmesys skirtas flamandų šokiams) ar tolimosios Kinijos pasirodymus. Nustebinti turėjo ir dvi premjeros: urbanistinio šokio teatro „Low Air“ „Šventasis pavasaris“ ir „Auros“ „Monstrai“.

Savo akimis pavyko pamatyti tris pasirodymus: TAO šokio teatro „4/5“, Kristīne Vismane „Interviu su Madona“ ir „Low Air“ „Šventąjį pavasarį“. Jūsų dėmesiui – labai subjektyvūs, bet gal kam naudingi įspūdžiai.

TAO šokio teatras „4/5“

Penktadienio vakaras Nacionaliniame dramos teatre. Laukiame festivalio mįslės: trupės iš tolimosios Kinijos, vadovaujamos choreografo Tao Ye. Programoje – du pasirodymai „4/5“, kuriais TAO šokio teatras analizuoja kūno galimybių ribas, atmesdamas bet kokią siužeto būtinybę, kviesdamas žiūrovą tiesiog pasiduoti pasirodymo tėkmei. 

Šiuolaikinės Kinijos choreografijos egzotika atsiskleidžia per šokėjų vienybę, beasmeniškumą, belytiškumą, mantrinius garsus ir pasikartojančius judesius. Pirmoji dalis “4″ – tai akiai malonus, bauginančiai profesionalus šokėjų kvarteto pasirodymas, kurio metu (visą pusvalandį!) jie nei karto vienas kito nepaliečia. Sinchronija užburia, kaip ir katorgiški, kone pulsuojantys judesiai ir ta  muzika, kurioje maišosi modernūs ir budistiniai sąskambiai… Pertraukai prasidėjus išeinu į lauką apsižvalgyti: nežinia, sąmoningai ar nesąmoningai tuos pačius judesius berūkydami, bešnekėdami ar tiesiog saulėtu vakaru besigrožėdami epizodiškai vis pakartoja kiti  žiūrovai.

Antroji dalis “5″ jau nuo pat pradžių pasirodo būsianti priešinga pirmajai. Čia šokėjai visada kartu. Lėtai, tolygiai, vienas per kitą jie ritasi per sceną. Vėl tas vienuoliškas pasiaukojimas, organiškas judėjimas. Garso takeliai prasideda ir baigiasi, juos pakeičia nauji, o ta vilkstinė lėtai apie sceną besisukančių kūnų juda kaip judėję. Netyčia nugrimztu į meditaciją iki kol perskrodžia mintis: „Kas reikalauja daugiau jėgų,  laikrodiškas sinchroniškumas ar ši gyvatiška, besiskleidžianti, besisukanti kompozicija?“

Kertu lažybų, pastaroji sunkiau.

Kristīne Vismane „Interviu su Madona“

Visas 14 minučių pavėlavus į Kauno šokio teatro „Aura“ premjerą „Monstras“ beliko laukti sekančio pasirodymo viliantis, kad į kišeninę salę, kur turėjo vykti latvės Kristine Vismane monospektaklis, pavyks įtilpti. Šiek tiek po 21:00 valandos, organizatoriams pasistengus „sukišti“ visus norinčius, interviu pagaliau prasidėjo.

Kitaip nei kult.lt redaktorius, po pirmųjų dešimties spektaklio minučių jau norėjau išeiti, tačiau jaučiau sąžinės graužatį, nes kaip čia dabar – vos vos patekau, o dar ir nesidžiaugti drįstu. Nuraminusi sąžinę, kitą laiko dalį tiesiog galvojau, iš kurios stotelės geriau važiuoti namo, ar bilietas į šitą interviu kainavo (namie grįžusi patikrinau) ir ar herojė, besikreipdama į publiką, nori, kad atsakytume ar kad patylėtume.

Manau, tam, kad žmogus ištemptų monospektaklį ir auditorijai paliktų įspūdį reikia  a) neeilinio talento ir ištvermės b) ilgametės patirties. Kartais netgi turėdamas a ir b susimauna. Šiuo atveju mačiau Kristine Vismane pastangas, bet jos neįtikino. Martynas ginčijo, kad svarbu spektaklį išjausti, svarbios yra šokio užkoduotos mintys bei simbolika, kas ir buvo daroma, bepasakojant „savo“ ir kitų gyvenimo dramą. Tačiau aš manau, jog nei velnio: jausti kas be ko privalu – tai pirmasis laiptelis. Laiptų viršunėje: tikėjimas tuo, ką darai, 100 procentų. Juk kiekvienas simuliavimas, nežinojimas, ne išgyvenimas yra pavojingas, mat gali žiūrovui patekti į akį kaip krislas – tada maloniai nustebinti tikrai nebepavyks.

„Interviu su Madona“ man pasirodė silpnas spektaklis – tai perdėtai sentimentali asmeninė drama. Šiek tiek monologo, šiek tiek retorikos, šiek tiek verksmingų a la į šventumą apeliuojančių scenų, šiek tiek… hm, kokybinio interviu, pristatyto kone per powerpoint’ą kaip klasėje, šiek tiek nebrangių medžiagų ir nepavykęs įsikūnijimas į motiną.

„Low Air“ urbanistinio šokio teatras „Šventasis Pavasaris“

Metas Lietuvai: Šeštadienio vakarą urbanistinio šokio teatras „Low Air“ pristatė savitą Igorio Stravinskio kūrinio „Šventasis Pavasaris“ interpretaciją. Spektaklio kūrėjai akcentavo, kad tai pirmasis bandymas sukurti urbanistinę šokio versiją, o aš, prisipažinsiu, – jokio kitokio dar nesu mačiusi. Bet pažiūrėsiu, kad palyginčiau!

Kaip ten bebūtų, pasirodymas išties tryško pavasariška energija: šokėjai, jų judesiai, drabužiai, ekspresyvi muzika – absoliuti priešingybė penktadienio potyriams.  Gera buvo girdėti gyvą aranžuotę, kurią dviem fortepijonais atliko keturios pianistės. Smagi ir ta kramtoškių idėja, tik aš pusę spektaklio praleidau svarstydama, kaip nenorėčiau pamatyti ant scenos springstantį šokėją.Per daug neišsiplečiant (nes dar reikės patikrinti tuos kitus šventus pavasarius) sakau: nors iki galo nesupratau kas ir kaip, man spektaklis patiko, tad ir jums rekomenduoju!