Du kultiniai savaitgaliai iš eilės: nuo didžiausio Baltijos šalyse mainstream‘o iki mažiausio ir jaukiausio must visit. Nesinori išskysti, tačiau „STRCAMP 2015“ yra festivalis užpildęs DIY kultūrinių renginių nišą mūsų krašte ir privertęs susimąstyti, ar tik Liepos 24-26 dienomis neįvyko pats geriausias šiemet lietuviškas openair‘as.

Vaizdai

Bet apie viską nuo pradžių: jau  prieš važiuodama į šią stovyklą žinojau, kad organizatoriai mėgins į vieną neišdildomą patirtį apjungti  festivalio aplinką, lankytojus ir mums dar nežinomus, bet unikalius talentus iš visos Europos, tačiau ką šie žodžiai reiškia iš tikrųjų suvokiau tik tada, kai atvykome į pačią „Deimanto“ teritoriją. Tai beveik gražiausia mano matyta vieta festivaliams rengti (aukso medalis vis vien tenka 2009-aisiais pasibaigusiai „Pasakai iš Rūsio“ ir Raudondvario dvarui): išvingiuota krūmynais apaugusiais takeliais, kuriuose pasislepia mediniai suolai, išraižyta namelių stogais, įsikūrusi šalia dviejų ežerų nostalgiją, mistiką ir kaži kokį jaukumą savyje talpinanti stovykla.

Organizatoriams pavyko gan apleistai, tačiau reto grožio vietai duoti naują reikšmę (naujas reikšmes) patikėjus ją perkurti tiek Lietuvoje jau gerai žinomiems, tiek dar tik kylantiems, savo vietos po saule ieškantiems vizualiųjų menų atstovams. Tarp aplinka besirūpinusiųjų buvo Amsterdame reziduojantis Brian D. McKenna ir visas būrys lietuvių — Donatas Jankauskas-Duonis, Žilvinas Landzbergas, Vytautas Viržbickas, Ieva Rojūtė, Marija Repšytė, Laura Marija, Jonas Valonis, Mineo, Andrius Labašauskas, Kęstutis Montvydas, Rytis Urbanskas ir Simona Kačinskaitė.

…skoniai ir jausmai…

„STRCAMP“ labiausiai norėtųsi apibūdinti trimis epitetais 1) nevalkiojantis tų pačių atlikėjų 2) nesiafišuojantis (nors galėtų) 3) draugiškas. Žinoma, tas pačias frazes linksta naudoti ir kiti vasaros renginiai, tačiau visgi čia ne kokia  piarinė rašliava: būdama  STRCAMP‘e iš tikrųjų jaučiausi lyg dalyvaučiau tame veiksme, kurį praleidus, atsigriebti kitąmet nebepavyks.

Festivalis taip pat kerėjo žmonėmis – maloniais, mandagiais, santūriais, gražiais ir atsipalaidavusiais. Nebuvo nesaugių tipų. Beveik nepasitaikė skubančių, rėkiančių, kojas mindančių ar kitaip pernelyg dėmesį atkreipiančių. Užtat, buvo daug žmonių, su kuriais mielai pakalbėčiau, ir rūbų, kuriuos pasiskolinčiau.

Galbūt dėl tos pačios priežasties, kad stovykloje susirinko gerų ir gražių žmonių kompanija, malonūs buvo ir apsauginiai. Dalį laiko jie praleido padėdami žmonėms rasti prarastus daiktus arba  profilaktiškai pagrūmodami, kad nesugalvotume iš velniai žino kur išsitraukti stiklinės taros. Likusiu metu ropinėjo tingūs kaip musės po lietaus.

Toliau – maistas ir gėrimai.  Jiems visa pastraipa, nes ko jau ko, o skanumynų STRCAMP‘e tikrai netrūko. Kvepėjo ir čirškėjo iš visur, tad kokius tris kartus tyliai nusikeikiau, kad turiu ne tokį ir talpų skrandį. Nuo populiariųjų „Meat Lovers“ burgerių iki tam kartui susikūrusio žuvies restoranėlio su kiek nuo lietuvių kalbos nutrūkusiu meniu, nuo n-tuosius metukus jau skaičiuojančio „Mint Vinetu“ iki dar tik atsidarysiančio pirmojo falafelių baro Lietuvoje. Savo maisto vežtis tikrai neverta, kad pusės jo netektų tempti namo.

Atskiros pastraipos verti ir festivalio patogumai: net ir negyvenant nameliuose buvo įmanoma užsitikrinti komfortą. Kai toks mažas DIY renginys gali pasiūlyti nemokamą dušą, reguliariai valomus tualetus ar galimybę bilietą parodyti per išmanųjį telefoną, darosi keista, kodėl kai kurie didesni ir į profesionalumą labiau taiką festivaliai to dar negali.

…ir garsai

Pirmaja grupe, kurią penktadienį išgirdau, tapo „Two Monkeys“, nors festivalį jau buvo atidarę lietuvaičiai „Darbo džiaugsmai“. Kaip ten bebūtų, italų duetas ant ST CAMP‘o scenos ne juokais išgąsdino – ausis kone pjaustė nesuderinti garsai, tad nejučiomis kišenėje pradėjau ieškoti ausų kamštukų. Neradusi nėriau prie ežero palaukti, kol viskas baigsis. Tik į sceną užlipus  „Tarantulas Pentium“ pavyko atsikvėpti lengviau – garsas susitvarkė.

Beje, „Tarantulas Pentium“ tapo ir pirmu ir paskutiniu tąnakt pagrindinėje scenoje išgirstu atlikėju. Kaži kokiu juodu ploščium apsigobusio ispano muzika verta aptarimo: tamsi, sintetinė, bet toli gražu nemelancholiška. Nei tai ritualas, nei Adamsų šeimynėlės tipo soundrack‘as, nei ironija, nei rimtis – grojo tarytum kokia „linksmoji mirtelė“. Ispanui baigus, ant scenos stojo ilga tyla. Po darbo savaitės nesinorėjo lūkuriuoti lauke, svarstant ar dar kas gros, ar nebe, tad kelioms valandoms (iki kol miegas paėmė viršų) išgelbėjo šokių salė, kur publiką pirmasis įkaitino Kym Wild, o vėliau perėmė daugiau techno į šokių aikštelę įsileidęs POL.

Jei penktadienis buvo pilnas netikėtumų, tai šeštadienis ėjo (bent žiūrovo akims) lyg sviestu patepta. Dienos programą pradėjo performanso asas, vaikščiojantis eksponatas ir šiaip niekad nepabostantis  Benas Šarka.  Retas ant scenos pasirodžiusių lietuvių gretas papildęs menininkas pademonstravo savadarbių instrumentų koncertą ir tada užleido vietą akustiškam Ignatz bei Klimperei & Madam Patate audioteatrui.

Visgi, didžioji dalis festivalininkų karštą dieną leido ne prie scenos, o paplūdimyje  ir į viršų  užlipo tik prieš pat charizmatiškojo berlyniečio Chris Imler, savotiško  headliner‘io, pasirodymą. Kartu su „Peaches“ ir „Golden Showers“ grojęs būgnininkas pristatė savo asmenines kūrybines aukštumas – albumą „Nervos“ – priversdamas didelę grupę susirinkusiųjų stotis nuo žolės pajudinti kojų. Atviras ir komunikabilus Chris Imler nesibodėjo tarp kūrinių įterpti ironiškų monologų bei tiesiai šviesiai pasakyti tai, ką didžioji dalis artistų mėgsta pašnibždėti draugams tik po kokio pusantro butelio vyno: „Ir kai sugalvoju ką nors genialaus, suprantu, kad kažkas jau tai daro…“

Nutilus paskutiniajai Chris Imler dainai, publika išsiskirstė. Po jo sekęs prancūzas Noir Boy George sutraukė nepalyginamai mažiau žmonių, tačiau tie, kas liko, galėjo išgirsti kokybišką, gyvą, širdelę virpinantį romantiškų elektrošansonų koncertą, kurį atliko sportine apranga pasidabinęs ir „Tauro“ stiprųjį pašonėj pasistatęs vaikinukas – Emmanuel Satti.

Vakaro bėgyje į grojaraštį grįžo kreiva muzika: grupės, keitusios viena kita, su savimi tempėsi vis sunkesnio ir sunkesnio skambesio šleifą, didesnį ir keistesnį šou. Pirmieji prie scenos žiūrovus grąžino „Hunllef“, toliau sekė dada, siurrealizmo, eksperimentinio roko ir poetinio avangardo derinys iš Prancūzijos „LA STPO“ bei sunkiai apibūdinamas, nežinia kaip savo kuriamą muziką suvaldąs Novo Line. Miegoti dar nenusiteikusius galiausiai pasitiko „Diamantes Brutos“ freak’ų vakarėlis – grupė, kuri niekada negroja to paties koncerto dukart. Čia mano apibūdinimai ir pasibaigia: „Diamantes Brutos“ aptarti neįmanoma. Jie – vienąkart gyvenime (duok die du) pasitaikanti galimybė sudalyvauti beprotybėje.

Na o reivo kambarėlį tą vakarą valdė secretthirteen.org porelė – Ilius bei S13, taip pat techniški svečiai iš Japonijos Chida ir 5ive bei patys renginio sumanytojai Wojda ir Carol.

Festivalio programa nesibaigė  ir sekmadienį, nors STRCAMP teritorija ištuštėjo jau ki pietų. Kartu su didžiaja mase išvykome ir mes, nors dar norėjosi pasilikti ilgiau ir paklausyti likusių trijų grupių. Ką gi, nors sakoma, kad neprivalgius neprilaižysi, dar liko paskutinė galimybė pagyventi festivalio ritmu – šįvakar ŠMC kavinėje STRCAMP afterhours!