Įžangoje, prisipažinsiu, kad suformuluoti interviu klausimus Laurynui Jukoniui man buvo vienas didžiausių iššūkių. Nes tai žmogus, kuris nepilsto iš tuščio į kiaurą, neromantizuoja nei savęs, nei savo pasiekimų ar savo kūrybos proceso bei gaunamų laurų. Bei hobių, tokių kaip kelionės, fotografija ar video darbai.

Susirašymo būdu buvo pakalbėta apie daug ką, bet stengiantis nebesikartoti apie tai, kas buvo kituose, su Laurynu darytuose, interviu.

Apie tai kas jam yra kelionės ir „grįžimas į save“. Apie tai ar jis jaučia tokį dalyką, kaip nostalgija, su daug pirmų kartų, seniems laikams. Apie jo „I-XII Sėjų“ – 8 metus konstruotą „albumo kontūrą“. Bei, žinoma, apie jo pasirodymą spalio 12-tą dieną Energetikos ir technikos muziejuje, kur „Girnų giesmės“ savo magija įžiebs Merzbow and Balázs Pándi koncertą.

Sveikas, Laurynai. Girnų giesmėms jau virš 20 metų – 1996-tais debiutavai su albumu “Kerai”. Kaip kito santykis su kūryba, jos misija, išgavimo priemonėmis tada lyginant su dabar?

Sveikas, Martynai, dėkui už pokalbį, bandysiu glaustai atsakyti, šiais čėsais tai tinka.

Misijos nėra ir nebuvo, tiesiog yra poreikis realizuoti tai ką noriu ir galiu realizuoti, na ir dar savotiškas iššūkis atrasti kelią į tikslą. Savanaudiški tikslai, bet savais atradimais yra noras pasidalinti. Tai šiuo aspektu tas santykis beveik ir nepakito.

Labiausiai pasikeitė technologiniai dalykai. Iš prigimties esu technokratas, man įdomios technologijos, proceso valdymas ir detalių žinojimas. Džiugu, visiškai pragmatiškai, kad dabar įranga tampa lengvai prieinama. Tik paradoksas, kad neretai ta, tiesiog puikiai skambanti įranga, yra iš tų ‘90tujų – ’00-tujų laikų.

Kaip apskritai apibūdintum tą „Kerų“ laikmetį. Kada buvo daug pirmų kartų, kada buvo daugybės atradimų laikotarpis, naujų dalykų stebuklingumas ir pan. Ar esi nostalgiška asmenybė? Ar esi vienas iš tų, kuris sentimentaliai ištaria „va tada tai buvo laikai…“

Nostalgijos nėra, man apskritai pakankamai patinka esamas laikmetis ir atradimai lig šiol tęsiasi, tik spėk rinktis ir naudotis. „Va buvo laikai” gal tik ta prasme, kad buvo labiau pašėlę. Aišku tuomet naujos pažintys, kooperacijos, leidybinių firmų formavimasis, muzikiniai atradimai, pirmi festivaliai ir t.t. Bet sakau, netrūksta to ir dabar.

O realiai – buvo skurdūs laikai apribojantys kūrybą, kur banalus sempleris buvo kažkas iš kosminių technologijų. Netikiu, kad gali būti „true”, neinvestuojant į skambesio paieškas, į įrangą, ir kepti įdomius rezultatus. Vienetinis rezultatas – galbūt bus įdomus tik tau pačiam, bet jei nori keliauti toliau – investicija reikalinga laiku ar pinigais.

Tai dabartinė realybė mane labiau tenkina. Kita vertus „tais laikais” ieškojimai ką, su kuo ir kaip galima kurti, ir kaip išsisukti su primityviausiomis priemonėmis, tada privedė prie visai įdomių sprendimų. Tikrai nelaikau tą laiką prarastu, tiesiog klausant reikia vertinti to laikmečio kontekstą.

Yra sakoma, kad kuriantysis žmogus visų pirma turi STEBĖTIS, kad kažką galėtų sukurti. Jį nuolatos turi kažkas stebinti – nebūtinai pozityvia prasme, kaip kad grožis, meilė, bet ir, tarkim, neteisybė, skausmas ar pan. Kokių emocijų ar įkvėpio pagrindu gimsta pas tave garsas? Koks jausminis pagrindas?

Kas taip sako dėl to stebėjimosi? Mat nemanau, kad yra universalus kiekvienam tinkamas kūrybos, kokia ji bebūtų, modelis. Manau veikiau ne stebėtis, o stebėti ir atrasti. Patirtis, bent jau man, yra esminis įkvėpimas.

Atšiauri gamta, atšiaurios vietos, nuovargis, visa tai kas mobilizuoja budrumą ir atgaivina pirmykščius instinktus. Man tai įdomu ir artima. Čia daugiau kalbu apie „Girnų Giesmių“ projektą. Kiti projektai turi savo užtaisą, kitus dalykus ištrauktus iš kitų patirčių. Bet apskritai mane įkvepia gamtos vietos kur žmogus yra svečias.

Suskaičiau ne vieną pokalbį su tavim. Bene seniausiame interviu akcentavai, kad kūrinių pavadinimai (tavo kūrybinio kelio pradžioje) yra tiesioginė nuoroda į tai ką nori garsu pasakyti. Tavo misija dabar yra, kad kažkas pajustų ką tu nori perteikti, ar kad padėti pajausti subjektui ko jis kitų garsų pagalba tiesiog negali patirti?

Nepamenu kas buvo kalbėta prieš daug metų ir šiaip suvokimas apie daugelį dalykų metams bėgant gali keistis. Beje, užtat nelabai norisi publikuoti mintis internete, nes pats po kurio laiko paskaitęs savų išvedžiojimų, gali nurašyti į nesąmones. Popierinių fanzinų formatas šiuo atveju atrodo įdomiau, jis interviu įrėmina į tą laikmetį kuriame ir vyko pokalbis.

Dėl pavadinimu, dabar bent jau manau, kad tai yra lyg gabalo papuošalas, kaip ir albumo apipavidalinimas – jis nebūtinai turi išaiškinti ar pažodžiui sufleruoti. Bet giliau komentuoti tas savas mintis dabar neapsiimsiu.

O apie misiją jau šiek tiek šnektelėjome – jos nėra. Apskritai nagrinėti kelią į klausytoją nedėkingas užsiėmimas – jis gali būti įvarus, t.y. klausytojas įvairiai gali atrasti ir interpretuoti – tai jo valdos. Jei kažką pastebėjo ar pajuto, ko aš pats net neįtariau esant, tai puiku! Vadinasi – ribos plačios.

Tu nesieki, kad tavo kūryba taptų plačiai prieinama, bei nejauti poreikio albumais „reklamuoti koncertų”. Tau, kaip teigei, maloniausia per kūrybą pačiam atrasti žmones. Kaip palygintum garso atradimą kuriant, su žmogaus atradimu per jos išdavą?

Reikia realiai žiūrėti į situaciją. Tiesiog nėra prasmės apskritai kažką perdėm reklamuoti, ypač ne ten kur dera. Kištis į tas plačiąsias popkorno rinkas. Kam? Nuoširdžiai nesuprantu. Nei ten tokie garsai reikalingi nei ta rinka man reikalinga. Nebent iš avantiūrizmo.

Esu visiškai finansiškai nepriklausomas ir esu visiškai laisvas daryti tai kas man patinka, bendrauti ir kurti žmonėms kurie man patinka, būti nekorektiškas ir netolerantiškas tiems reiškiniams kurie nepatinka. Ir taip, man kūryboje svarbu bendravimas ir kelionės, bet bendravimas ne su bet kuo, iš reikalo, ir keliavimas ne bet kur.

Tu esi aistringas keliautojas, bet už nieką geresnį potyrį tolimų kelionių, tu įvardini kaip „grįžimą namo“. Ar tai netiesiogiai yra tarsi „grįžimo į save“ antagonizmas?

Veikiau atvirkščiai – kelionėje esi su savimi. Neretai pilnai nesuprantamame pasaulyje ar apskritai, žmogui ilgesnį laiką būnant netinkamoje vietoje, matau belendančias iš savęs netikėtas, nepažintas būsenas ir tą patį stebiu bendrakeleiviuose.

O grįžimas namo yra grįžimas į įprastą pasaulį. Nemanau, kad labiau į save. Tiesiog ten patogu ir yra stogas. Apskritai tai tiesiog paprastas pojūtis, kad viskas baigėsi ir belieka kelionėje surinktus vaisius patogiai suvirškinti. Skamba gal nepakankamai romantiškai, tačiau tai puikus jausmas, kitaip jį pajusti nėra būdų. Ir šiaip įdomūs ir malonūs dalykai yra paprasti, be poteksčių ir didelių išvedžiojimų.

Dar esi video kūrėjas, sukūręs keletą dokumentinių kino darbų? Kur juos galima būtų išvysti? Papasakok apie savo aistrą kinui. Kokio laikotarpio kinas, aktoriai, režisieriai tave žavi labiausiai? Ar žiūri, taip vadinamus, blockbusterius (tarkim Nolano filmus)? Bei „Twin Peaksas“…

Oi ne, ne jokios dokumentikos aš nekuriu. Tai ką tu turi omenyje, tai nedidelės video atmintinės iš įvairių kelionių.

Jei kalbėti bendrai apie kino produkciją, ir taip, apie „Twin Peaksą“, tai, tiesą sakant, Deividas Lynčas man kartais būna su klausimu. Ar už to smarkiai užlenkto siurrealizmo, paslėpta kokia gili įžvalga ar čia tiesiog senukas linksminasi. Tikriausiai kad ir tai, ir tai. Beje jo muzikiniai dalykai man net labiau patinka nei kino produkcija, tik irgi klausimas kiek ten Lynčo yra.

Tačiau po paskutinio šūvio su „Twin Peaks“ 3 sezonu, su visu jo polinkiu į provokaciją, su pasaulio išmėsinėjimu, reikia pasakyti kad tokio veikėjo su tokiu kontroliuojamu avantiūrizmu nebuvo jau seniai, kiba nuo Dali laikų.

O kaip su knyga? Turi savo rašytoją? Ar filosofijos kelrodį.

Rašytojų topo neturiu, kaip ir neturiu mėgstamiausios grupės. Galim kalbėti apie kūrinius – Bulgakovo „Meistras ir Margarita”, Kobo Abės „Moteris smėlynuose” – tai seniai perskaitytos knygos, kurios jaučiu, kad paliko savo rėves smegenyse. Beje savotiškai įdomu, kad draugų rate, mėgiama literatūra neretai sutampa, kaip ir sutampa muzikiniai skoniai. Bet apibendrinus – neturiu.

Iš savo kūrybos tu išskiri „8 nerimo veidrodžius” kaip sau brangiausią darbą. Gi aš norėčiau užklausti kokie ilgesio klodai slypi po Oro! Oro! kompozicijoje „Ilgesio rubikonai“? Tiesiog magiškas kūrinys.

Hm, nepamenu ar kažkur minėjau savąjį topą, galbūt, bet dabar sakyčiau, kad ir kiti darbai. O tą magiją aš suprantu savaip, kaip ir tu savaip, mano atveju tai didžiąja dalimi techninis priėjimas prie reikalo.

Man džiugu, kad pavyko, po galybės bandymų ir selekcijos, pagauti tai ką norėjau pagauti. Ta nuotaika man kaip tikslas, o priėjimas grynai techninis, kur reikia bandyti išlaviruoti, neperlenkiant į patetiškumą, banalybę, šabloniškumą ar tiesiog nuobodumą.

Kelių daug, o rasti tinkamą ne taip paprasta, kaip atrodo klausant. Albumą apskritai labai sunku suformuoti, kad sumoje turėtų emocinį kontūrą. Tačiau klausomas reikalas ne emocijų, o darbo rezultatas.

Paskutinis Girnų Giesmių albumas buvo išleistas dar 2009-tais metais („Sau kraštas“). Per šiuos 8 metus tu dovanojai „Sėjas“ – lygiai 12 jų, po nesena Facebook citata, „Nedidelis apibendrinimas – albumo kontūras.“ Kontūras, kuriam ateity bus suteiktas fizinis formatas? Ar visgi šį kartą apsiribosi tuo, kad žmonės pilanvertiškai visą darbą klausys aukšta skaitmenine kokybe už simbolinį mokestį?

Dabar manau, kad „Sėjos“ atveju skaitmeninis formatas buvo tinkamas sprendimas. Pirma, jį galima buvo formuoti kelis metus nuosekliai, palaipsniui lipdant. Antra, kiekvienas kūrinys lyg atskiras albumas, trečia – sėjų trukmė niekaip neapribojama. Visam tam skaitmeninis formatas yra tinkamiausias.

O kontūras, turiu omeny, 12 kūrinių ir yra kontūras. Kolkas viskas lieka bandcamp platformoje, po to bus matyti. Tiesa reikia paminėti, kad gyvos nemokamos bandcamp perklausos vyksta apgailėtina 128kbps MP3 rezoliucija, tad šiek tiek apmaudu, kad ne visad girdimas pilnavertis skambesys, bet tenka taikytis prie esamų sąlygų, na arba šiek tiek atverti piniginę.

Banalus klausimas: kokia yra tavo svajonė?

Šaltas bokalas karštos vasaros vakarą prie jūros, tarp Juodkrantės ir Pervalkos… Juokauju aišku, beveik.

Turėti svajonių pavojingas įprotis, būna jos išsipildo ir tampa nebe svajonėmis arba jos pasirodo ne visai tai ko tikėjaisi. Retrospektyviai peržiūrėjus, tai tos tariamos svajonės dažnai išsipildo, tik po fakto suvoki, kad tai galėjo būti svajonė, o ji bac ir išsipildė net nespėjus pasvajoti.

Tu apšildysi Merzbow. Kuomet tai sužinojo vienas iš mano ir tavo bendrų pažįstamų žmonių, pasakė taip – „bus iš serijos, kai pagrindinį pasirodymą, ko gero, nustelbs apšildantysis“. Tokie žodžiai ar paglosto, ar įpareigoja, ar motyvuoja?

Turėtų įpareigoti. Tačiau aš jau seniai nebeturiu sportinio intereso kažką perspjauti ar įrodyti, ar padaryti neva tai idealiai, ar pataikyti į klausytojų lūkesčius. Šiuo konkrečiu atveju, man pačiam tiesiog įdomu sudalyvauti renginio kontekste. Ir lygiai taip pat neturiu lūkesčių iš Merzbow. Neįsivaizduoju ką jis dabar gyvai buria.

Lai viskas lieka gyvam patyrimui.

Foto: Launagis, Simonas Rupšys, Sieloj Ramu.