Julius Baliutavičius: „…prie mūsų jau šlaistėsi jaunos švedės subadytomis rankomis ir apsitempusios Black Sabbath marškinėlius“

Julius Baliutavičius nėra kažkokia muzikos žvaigždė, apdovanojimus festivaliuose nuskynęs kino režierius, populiarus didžėjus ar, tarkim, gyvenimo specialistas (tokių nūdienoje, juk labai daug). Save jis identifikuoja, kaip “gyvenimo stebėtoją”. Kodėl? Tiesiog primygtinai siūlau šį itin spalvingą ir šiltą žmogų pafollowinti Facebook, o prieš tai padarant, žinoma, paskaitykite mūsų su juo padarytą pokalbį.

Apie viską. Apie tai ką reiškia gyventi nostalgija, praeitimi ir būti “liūdnam”, ir ką reiškia nuolat tupėti ateities perspektyvoje ir jausti nerimą. Papasakojo Julius, kaip gimė prieš bene 30 metų patys pirmieji undergroundo festivaliai, į kuriuos Julius įdėjo svarų indėlį. Taipogi, kaip gi be klausimo apie Lemmy Kilmisterį ir jo laidotuves, kurias interviu herojus žiūrėjo per Youtubą su bendraminčiais nuo pradžios iki galo.

Sporto tema… Kaip gi be to. Kas yra Vilniaus “Statyba” ir mistiškasis B6 sambrūzdis. Na, ir šiaip jis papasakojo apie savo beprotiškiausius koncertus, organizuotus renginius, taip vadinamus “vyjezdus” ir, žinoma, aplankytus festivalius. Tad, iš ties, tai žmogus-turtas ir geras laikas susipažįstant su Juliumi Baliutavičiumi – garantuotas.

Esi labai įdomus ir įvairiapusis žmogus. Ir žurnalistas, ir fotografas, ir didžėjus, ir senas reiveris, ir futbolo sirgalius, ir… Tad pirmas klausimas būtų toks: kaip pats save labiausiai mėgsti identifikuoti ar nori, kad tave apašauktų gatvėje?

Che, toks čia ir įdomumas. Kiekvienas žmogus yra savaip įdomus, pavyzdžiui,va dabar prieš akis išplaukė toks Drevernos apylinkių ūkininkas, bulvių karalius, iš kurio auginamų bulvių buvo daromi traškučiai. Tai vat, žingsniuoji per jo modernius sandėlius, kiemuose – stovi naujausia technika, o jo ofise, kur, rodos, gali užuosti nuo laukų sklindantį mėšlo kvapą, jis išsiima popierius ir rodo savo viziją –  Svencelės gyvenvietę, įbridusią į Kuršių marias.

Tai buvo kokie 1999-ieji, galvojau, kaip gi čia gali sietis bulvės ir banglentės, o dabar kartais pravažiuoju pro Svencelę ir matau, kaip pamažu realizuojasi jo vizija (tik nežinau, ar jo rankomis). Ką, neįdomus žmogus? (šypsosi). Ir dar kaip – sėdi sau bulvių sandėlyje, o galvoje kedenasi mintis apie banglentininkų spotą (šypsosi).

Na, o man įdomu stebėti įdomius žmones. Taigi, jei kažkada buvo paplitęs toks apibūdinimas gyvenimo būdo vadybininkas (kuriuo neretai būdavo jaunas išvaizdus vaikinas, besirūpinantis gerokai vyresnės ponios užimtumu), tai mane gali vadinti gyvenimo stebėtoju. Nors suprantu, kad klaikiai keistai skambėtų užrašas ant vizitinės kortelės: Julius Baliutavičius, gyvenimo stebėtojas. Kita vertus, ne mažiau keistai nei, tarkim, mados tendencijų prognozuotojas (šypsosi).

Man smagiausia tavo asmenybės pusė yra ta Nostalgijos vėlianešio. Prisipažinsiu, kad seniau irgi buvau šios savybės apsėstas, tačiau su laiku, galima sakyti, netekau nostalgiškumo. Kaip tau šį jausmą pavyksta išlaikyti?

Matai, kuo senyn – tuo durnyn. Na, gerai, gal ne durnyn, bet vis prasimuša tas “o buvo laikai”. Bet aš stengiuosi labai nesuskysti ir nekurti odžių eilėms prie bananų ar tampymuisi po turgų, ieškant kedų (kartą Gariūnų turguje pavyko nusipirkti kedų porą – vieno bato dydis buvo man tinkamo 45-o dydžio, kitas – 43-io), džinsų ar tokio 90-ųjų reiškinio kaip “užpakuota kasetė”.

Yra toks tipažas žmonių, kurie kilnodami burnelę ir vis labiau kaisdami, įtiki, kad seniau, sovietinėje epochoje buvo klasiškas gyvenimas. Bet iš tikrųjų pas juos žaidžia jaunų dienų ilgesys. Kas įdomiausia, jog tada atrodo, kad gyveni visiškoje buitinėje brūtaluchoje, neviltyje ir depresijoje, bet praėjus dvidešimčiai, trisdešimčiai metų atsisuki atgal ir pamatai: o, bet juk ir tada buvo įdomių dalykų: tos nuogų moterų nuotraukos “Nemuno” žurnale, Kazimiero Šiaulio “Estrados orbita”, pirmieji gyvi koncertai, sub-kultūrų karai.

Bandau į praėjusius laikus žiūrėti per dokumentikos prizmę, gaila, kad tas dokumentavimas prabudo kiek per vėlai, daug artefaktų pradanginta, neišsaugota, bet kai bibliotekoje atsiveri senų leidinių komplektus, vėl užčiuopi tą epochos, kurios liudininku buvai, giją. Žiauriai įdomus reikalas.

Dar yra sakoma, kad žmonės, kurie gyvena praeitimi yra liūdni, tie, kurie koncentruojasi į ateitį – jaučia nerimą. Kaip tu tai pakomentuosi? „Liudesy sielos džiaugsmas“?

Che che, tikrai nesu linksmiausias žmogus savo rajone. Bet turbūt ir ne lūdniausias. Tikrai taip – toks nerimo jausmas yra, bet labiau ne dėl savęs, o dėl vaikų. Vienas dalykas, kai skaitai Delfio antraštes “Psichologai įspėja dėl išmaniųjų telefono neigiamo poveikio vaikams”, kitas – kai tai kiekvieną dieną matai savo namuose, tą vaikų priklausomybę nuo šiandieninių žaislų: telefonas, kompiuteris.

Kita vertus įdomus: kur tas progresas nuves jaunąją kartą. Aišku, gali save guosti, kad viskas sukasi ratu, ir galbūt seni geri lauko žaidimai – futbolas, krepšinis – vėl grįš visa savo jėga, į kiemus ištemps tūkstančius naršytojų ir baksnotojų. Bet kad ne visuose sutankintuose, pertankintuose Vilniaus rajonuose dabar gali rasti pievutę, kur, pasidėjęs mokyklinius krepšius ir galėtum paspardyti kamuolį.

Bet aš negyvenu praeitimi, tik ją bandau dokumentuoti – tiek, kiek man įdomu, ir kiek sugebu. Na, iš esmės tai dienoraščio rašymas atbuline data (šypsosi).

Tu fotografuoji užrašus ant sienų, daliniesi FB senais straipsniais ir nuotraukomis, prie kurių pridedi ypatingai vaizdingus savo komentarus. Norėjau paklausti, kas yra tas Nostalgijos afrodiziakas tau; kvapai, garsas, vizualus koks dalykas? Kas Tave labiausiai grąžina į tą praeities šilumą?

Bajeris tas, kad kai ėmiausi kurti Vilniaus platformą 1323.lt (ją gali rasti ir FB, bei Insta platybėse), pasidariau pastabesnis (šypsosi). Eini per kokias sąlygines Šnipiškes ir šast – prieš akis SEL logo, plika akimi matyti, kad pieštas dar Kontrolinio šūvio laikais, vadinasi, kokias 1995-96-ais. Primesk,  daugiau nei dvidešimt metų. Ir kas žino, ar jam dar lemta ilgai išlikti?

Tas pats ir su kokia bakūže samanota – visiška Vilniaus favela, ant kurios kampo ir nusišlapinti galėtum, bet kai atidžiau pasižiūri: o gi visiškas istorinis sluoksnis, ant kurio greičiausiai netrukus užguls kitas sluoksnis, o ant jo – dar kitas ir taip toliau.

Taigi, stovi prie tos ne kokiu kvapu atsiduodančios lūšnos, matai samanas ant ruberoidinio stogo ir apima toks įdomus jausmas: čia juk gyveno/gyvena žmonės, kurių  gyvenimo linijos galbūt susiklostė visai ne taip, kaip jie norėjo. Bet štai, ateina miesto plėtra ir tu turi realų šansą tapti lūšnynų milijonieriumi (šypsosi). Tik jau esi tokio amžiaus, kai tie milijonai – buvę nebuvę…

Praeitis-ateitis-dabartis: kai visus šituos komponentus sujungi į vieną krūvą, gaunasi labai įdomus žaidimas. Iškarpos iš senų leidinių, nuotraukos – visa tai yra to dalis.

Ar sutinki, kad Feisbukas buvo tas, kuris nužudė daugumai žmonių tai kuo tu iš dalies kvepuoji? T.y. atradimo magiją, sužmogindamas visus iki banalybės ir, tuo pačiu, padidindamas abejingumą? Bet va tavęs, rodosi, niekas nepaveikia. KAIP?

Tai visada gi lazda turi du galus. Ir jei esi ragavęs tos epochos, kuomet ieškodamas muzikos, turėjai įdėti pastangų (susitaupyti ne tiek jau mažai rublių, nuvažiuoti į baracholkę (Vilniaus plokštelių turgų) arba garso įrašų studiją), tai šiandieninis muzikos vartojimo būdas atrodo tiesiog neįtikėtinas.

Tas pats ir su žmonių bendravimu: visą savaitę gyveni laukimu, kad kokioje nors Bičiulių diskotekoje sutiksi JĄ, galvoji, kaip čia prieiti, kokius žodžius į ausį sušnabždėti…Dabar gi: Tinderis, Insta, tas pats Feisbukas – parašai per mesendžerį, kad kūl atrodai, gal kavos, tau atrašo, kad eik ant trijų raidžių – ir visa santykių drama išsirutulioja per kelias minutes.

Be abejo, mane veikia aplinka, ir stengiuosi neiškristi iš šių dienų konteksto, bet iš tiesų gana nepaprastas reikalas – nepaskęsti tame informacijos/naujų vardų/naujų atradimų sraute. Bet save gali nuraminti viena budinčia fraze: visko neapglėbsi.

Tu be to, esi ir renginių organizatorius, reikia pridėti, legendinių renginių. Tad pasakok viską ką reikia ir ko nenori apie šiuos vyksmus!

Oi, brolyti, realiai kultinis reikalas tai buvo vienas pirmųjų gotų vakarėlių, 1999-ųjų pabaigoje surengtas Antakalnio pirtyje. Iki šiol atsimenu tuos rašaliniu printeriu atspausdintus JUODA party flajerius (šypsosi) Prieš tai su keliais bičiuliais turėjome tiesiog stogą raunančią savaitę Utreche/Amsterdame – iš Olandijos grįžome kuriam laikui pamiršę ir trash metal, ir techno, į gyvenimą ilgiems metams atėjo gotika ir alt. country. Štai ką reiškia kokybiškas poilsis Europos viduryje (šypsosi).

Taigi, po JUODA vakarėlio viskas taip pamažu įsisiūbavo, kad keliese ėmeme rengti festivalį Kunigunda Lunaria, kuris kišenių auskinais nepripildė (veikiau patuštino), bet pažėrė visą saują įspūdžių, emocijų, tam tikros patirties. Buvo net susiklosčiusi tradicija: nuskambėjus paskutiniems festo akordams arba eidavome į Bix’us lakti sambukos kaip šunys, arba beveik kaip aštrūs raudoni pipirai sėdėdavome ir saulę pasitikdavome po Karaliaus Mindaugu tiltu su alaus bokalais rankose, aptardami ką tik praūžusį festivalį.

Galų gale stresas išgaruodavo ir tik tada galėdavome kristi į lovas. Esmė ta, keliolika, o gal ir keliasdešimt gyvenimo metų, šalia darbo, kuris duodavo pinigus, bet  nedavė visiškos saviraiškos laisvės, buvo labai gyvas tas noras kažką daryti. Tai ir dariau – kartais vienas, bet dažniausiai atsirasdavo bendraminčių kompanija. O kai yra bendraminčiai, tai kažką daryti kur kas smagiau.

Buvo visko: ir leiblas, ir “Ore”, ir vakarėliai, ir futbolo turnyrai, ir festai-festivaliukai. Labai daug istorijų, gero, o kartais ir nelabai gero laiko, bet, tikiuosi, kad tai buvo svarbu ne tik mums patiems, kurie tai rengdavo, bet ir žmonėms, kurie ten ateidavo, atvažiuodavo.

Pasaulį pastaruoju metu palieka Legendos. Viena po kitos. Bowie, Cohen, Prince‘as, ten Jacksonas kažkada… Bet net neabejoju, kad labiausiai liūdėjai dėl Lemmy išėjimo į Anapilį?

Galbūt neliūdėjau, bet tiesiog jo išėjimas man padėjo įsisąmoninti, kad anksčiau ar vėliau giltinė savo dalgu nušienauja net tokius nepalaužiamus rokenrolo herojus kaip Motorhead ikona Lemmy Kilmisteris. Jei ne kažkada Lenkijoje išgirsta Motorheadų kasetė Rock’n’Roll, velniai žino, kaip būtų susiklostęs, į kurią pusę būtų pasukęs mano gyvenimas.

Taigi, Lemmy, pats to nežinodamas tuometiniam Lietuvos paaugliui pravėrė akis į rokenrolo pasaulį. Manau, tokių paauglių visame pasaulyje buvo ne vienas šimtas tūkstančių (šypsosi).  Aišku, tas rokenrolo supratimas keitėsi, darėsi platesnis, bet vat Lemmy ir jo karpos taip ir liko to gaivalo simboliu.

Atsimenu, atsisveikinimas su velioniu buvo rodomas per Youtube tiesioginę transliaciją, atėjau pas bičiulį, prisėdome prie kompiuterio, įsipylėme po burnelę viskio – taip beveik tylomis ir praleidome vakarą žiūrėdami pakasynas.

Klausimas apie futbolą. Tavęs nepamatysi su kokia Madrido Realo ar Manchester United maike. Bet pamatysi ketvirtos lygos rungtynėse kokiam egzotiškam Lietuvos miestelį ar… na, kaime? Kas tave masina varinėti į tuos taip vadinamus „vyjezdus“ pas futbolo nykštukus?

Che che…kadangi jau kurį laiką esu amžinai neišsimiegojusio veido tėvas, reiverizmas, renginiai, žodžiu, aktyvus veiksmas nuėjo į šoną. Bet kartais, žmonai maloningai sutikus, stveriu savo fotokrepšį ir varau atgauti psichologinę pusiausvyrą (kai pats ėmiau daugiau laiko praleisti su vaikais, pradėjau suprasti mamas – koks tai yra pasiaukojantis, nelengvas ir prasmingas reikalas – auginti vaikus).

Gal ir būtų smagu kristi į lovą kokiame SPA (tikrai neturiu nieko prieš lovos turizmą – nieko neveikti ir skaityti bei žūrėti serialus tai yra kiečiausias poilsis šiame gyvenimo etape), bet juk norisi tą laiką išnaudoti taip, kad kažkiek praplėstum akiratį. Laiko r finansų resursai riboti, taigi, groundhopinimas (pavadinkime jį sportiniu turizmu) po Lietuvos periferiją yra pats tas, toks savotiškas rupeikizmas (yra toks žurnalistas Benas Rupeika ir jo laida “Kaip žmonės gyvena”), tik tiek, kad tu nevargsti kaišiodamas žmonėms į burną mikrofoną, o triniesi mažo miestelio stadione ar „arenoje”, persimeti keliais žodžiais su vietiniais – štai tau ir mažas socialinis pjūvis.

Mažuose sporto klubuose iš mažų miestelių rasi daugiau nuoširdumo ir to lengvo pochujizmo: svarbu ne apsišikti prieš savus žiūrovus, o pinigų kaip nebuvo, taip ir nebus. Toks išgrynintas futbolas, krepšinis ar motobolas su savo emocijomis ir su savo žiūrovais, gliaudančiais sėmkes ir siurbinčiais alų iš bambalio. Ir pats siurbteliu kartais (šypsosi).

Gi apie krepšinį kalbant, nesi iš tos Sėklos chebros, jei neklystu, kaip ir nesi nei Ryto, nei Žalgirio fanas, bet esi, kiek žinau prisiekęs Vilniaus „Statybai“? Tad kokia to istorija?

Ten kažką Selas dainavo: jam niekas Čikaga, jam niekas Florida, kiečiausia komanda – tai Vilniaus Statyba (šypsosi) Jei trumpai: kiek mažiau nei prieš dešimt metų keliolika bendraminčių susibūrė į tokį įdomų junginį B6 (buvo toks bevardis kabokėlis Bazilijonų gatvėje, pažymėtas šeštu numeriu), kurio misija – palaikyti istorines Vilniaus komandas ir šalies rinktinę: nuo regbio iki rankinio.

Esmė ta, kad kurį laiką Lietuvos sporte buvo taip: šeimininkas tas, kas turi pinigų. Žiauriai nepatiko Vilniaus Statybos, istorinės sostinės krepšinio komandos transformaciją į Lietuvos rytą – tai iš esmės buvo žiniasklaidos imperijos savininko savo užgaidų tenkinimas ir tuo pačiu įmonės reklamavimas.

Viskas priėjo iki to, kad buvo draudžiama skanduoti Statybos pavadinimą, o burną pravėrę fanai buvo išmetinėjami. Žodžiu, beveik klasikinė istorija, kaip prekės ženklas žlugdo klubo istorines vertybes (pavadinimas, spalvos).

Po to, Lietuvos rytas iš viso nubraukė Statybos periodą ir ėmė traktuoti save kaip 1998-ais metais (G.Vainausko pasirodymo sostinės krepšinio horizontuose metai) įkurtą krepšinio klubą. Juokingiausia, kad istorijos ratas apsisuko, Gedvydas pasitraukė, o Vilniaus valdžia su keliais savotiškos reputacijos bičais ėmėsi kažkokių keistų veiksmų, vėl prie neoRyto prikergė Statybos istoriją, įkūrė viešąją įmonę KK Statyba, valdančią krepšinio klubą Rytas. Juokas pro ašaras.

Lai Rytas eina savo keliu, juo labiau, kad per tiek metų ten atsirado gana stipri bendruomenė, tapatinanti save su šiuo vardu, o šiuo metu kapinėse besiilsinti Statyba buvo, yra ir bus sostinės oldskūlo numylėtinė. Neabejoju, kad Statyba, kuri jau buvo mirusi pora kartų, prisikels ir dar kartą, duos smagių reikalų.

Papasakok apie savo beprotiškiausią: a) vyjezdą, b) muzikos festivalį, c) koncertą, d) organizuotą renginį.

Oi, žmogau, kai dabar taip pasižiūri – tiek daug visko buvo. Bet pabandom.

Vyjezdas…Nors buvo beprotiškų vyjezdų už Lietuvos rinktinę į Škotiją arba Estijos-Latvijos pasienyje esantį Valga-Valka miestelį, šaunūs regbio išvykų tūsai ar pakankamai daug fizinių jegų atėmęs išplaukimas baidarėmis į Vilniaus Žalgirio mačą Jonavoje, bet, ko gero, labiausiai stogą nurovė išvyką į Statybos mačą Plungėje. Pats mačas kaip mačas, bet paskui…

Žodžiu, atsidūrėme mes kažkokioje Plungės naktinio gyvenimo ozėje: prašome ponai prisėsti čia, prašom jaustis kaip namie. Mūsų ketveriukė iš Vilniaus labai šiltai buvo priimta. Vyko gyvos muzikos vakaras, per kurį bičas ir jam akomponuojantis muzikantas groja visokius šlagerius, taigi, kai buvo pasiekta šiokia tokia kondicija, nukūriau prie vokalisto, įspraudžiau į delną kupiūrą: gal gali ką sunkesnio, bro? Ir girdime: mūsų svečiams iš Vilniaus, Statybos fanams skiriame dainą…Uždainavo kažkokį AC/DC, grupės, kuriai esu gana abejingas, dainą, bet tada tai buvo pats tas.

Užkūrėme pirtelę, vieną faną nešiojome ant rankų, Plungės ramybė buvo sudrumsta. Vėliau klubo šeimininkė prie mūsų stalelio atvedė moteriškių kompaniją ir tada jau mus apėmė lengva paranoja: kada gi į alų bus įlieta klofelino? Ar gal tai tam tikra sąvadavimo forma?  Atrodė labai neįprastai – kaip ir šampano butelis su įstatyta žvake-fejerverku: baras sveikina jus.

Pasirodo, štai toks tas plungiškių vaišingumas ir svetingumas. O mūsų apgedusi moralė jau piešė įtartinus planus. Visgi, kai išsikalbėjome apie gyvenimą Plungėje, paaiškėjo, kad mums visai nuskilo: jei tik paslaugusis taksistas būtų nuvežęs ne į kultūringąją naktinio gyvenimo oazę, o į aršiojo jaunimo pamėgtus šokius, viskas galėjo baigtis susirėmimu.

Iš muzikos festivalių gal lengviau išsirinkti – nors jų buvo aplankyta nemažai, bet rašau šias eilutes, o akyse stovi tas tas vaizdelis iš 1998-ųjų Roskildės. Pirmas mega didelis festivalis mano gyvenime, dramatiška kelionės pradžia (bendrakeleivis pasijuto prastai ir iš Lenkijos pasuko atgal namo, kur atsigulė į ligoninę), vienam kapanotis į Svinouščės uostą, iš kur turėjo išplaukti keltas į Kopenhagą, nebuvo pats maloniausias reikalas.

Bet ten sutikau taip pat į Roskildę traukiančius tautiečius ir festivalis prasidėjo. Pamenu, vos įsikūrus teritorijoje, prie mūsų dėžės alaus jau šlaistėsi jaunos švedės subadytomis rankomis ir apsitempusios Black Sabbath marškinėlius, mano akys išsipūtusios: ten, Lietuvoje, heroino vartotoją įsivaizdavau visai kitaip.

O tas garsusis Roskildės kempingas, dar nesukiaulėjęs bet kiaulėjantis sulig kiekviena valanda… Ir štai tokiame kontekste tu leki per milžiniško dydžio lauką, lyja pirmieji lietaus lašai, tu dar nežinai, kad lis visą savaitgalį, kad permerks tavo palapinę, būsi labiau miręs nei gyvas, bet tuo momentu tu leki prie scenos, kur Radiohead raito savo “Street Spirit”, o iš akių ritasi ašaros kaip pupos – toks tas geras gyvenimo momentas buvo.

Klubiniai koncertai, kai jau esi pavargęs nuo tų didžulių reivų, žinoma, yra širdies atgaiva. Bet vėlgi, iš karto atmintis iššifruoja Pro-Pain koncertą mažoje Kablio salėje antrame aukšte, 2000-ieji dar nebuvo įžengę į kiemą. Kaip tik ruošiausi stoti į politologiją, krepšys buvo prikrautas vadovėlių – rytojaus dieną laukė kažkoks stojamasis pokalbis-testas, tad galvojau, ramiai sau paskaitysiu kažką apie Europos Sąjungą.

Ai, bet, pagalvojau, įkišiu savo snapą kokiai valandai į Niujorko hardkorovcų koncertą. Viskas baigėsi tuo, kad politologijos vadovėliai visą vakarą prakiurksojo numesti į kampą, o aš liejau prakaitą – baisiai karštas visomis prasmėmis buvo koncertukas. Vienas iš tų nemažai aplankytų karštų klubinių koncertų, bet vienintelis, sužlugdęs mano kaip politologo karjerą – šiaip ne ne taip ryte praplėšęs akis supratau, kad man to visai nereikia (šypsosi).

Bet kad neatrodytų, kad išmanęs liko vien sugižęs pienas, reikia paminėti ir keletą šiemetinių nuostabių akimirkų: tai lokalių scenos herojų BA. “kiemelinis” vasarinis koncertas sostinės A.Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje (reikia išskirti ne patį grupės pasirodymą, o tą lengvą publikos pamišimą.

Gudijos post-panko Mesijų Molchat Doma pasirodymą, ko gero, geriausiame visų laikų sostinės klube po atviru dangumi – neilgai gyvavusioje “Platformoje”. Tai yra šis bei tas – ant bėgių, sovietinių Naujininkų blokų fone, kartu su grupe dainuoti “Ja – ne komunist”.

Rudeninis Sunn O))) pasirodymas Kablyje – tai jau kažkas panašaus į A. Kašpirovskio seanso ir Jehovos liudytojų mišių miksą (šypsosi). Po šo koncerto vėl patikėjau trombonu kaip muzikos instrumentu. Na, o netrukus tame pačiame Kablyje – liūdniausi šokiai su Boy Harsher, kurie prieš pora metų Velnio akmenyje privertė  mane iš ekstazės apsipilti sidru ir vos nenusiskandinti patvinusios Šventosios vandenyse. Ta proga mąstau susirasti seną, DJ Sagos  “Strokes Temple” laikus menantį Fila treningą ir pabandyti į jį įlįsti.

Iš organizuotų renginių ypatingai šiltai prisimenu pirmąjį mūsų su bendraminčiais surengtą vasaros “open airą”. Kabutėsi dėl to, kad iš tiesų tai buvo saujelės pažįstamų susibūrimas sodyboje netoli Grinkiškio miestelio, visai nepanašus į tai, kas iš tikrųjų vadinama vasariškuoju atviro lauko festivaliu.

Bet mums tada atrodė toks didingas dalykas: keliais išmargintais moskvičiais į tvartą susivežti S-30 kolonėles, kasečių (!) ir kompaktinių diskų kolekcijas ir leisti per naktį selekcijas. Už lango buvo kokie 1996-ieji, Lietuvoje jau buvo rengiamos “Bliuzo naktys” ir “Visagino Country”, bet nė vienas iš šių festivalių neviliojo, tad kodėl gi patiems nepasidarius sambūrio?

Po metų jau pasidarėme primityvų “Freedom Zone” (taip vadinosi šis sambūrėlis) tinklapį ir kiekvieną rytą, prisėdęs prie Naglio Šulijos (tuomet dirbome toje pačioje kontoroje) kompiuterio, vienintelio mūsų salėje turėjusio magišką dalyką – interneto prieigą – peržiūrėdavau lankytojų statistiką ir vėliau, siurbdamas alų, apimtas įkvėpimo, pasakodavau bendražygiams, kad be keliasdešimties lankytojų, į svetainę užsuko trys vokiečiai, du amerkiečiai, kažkas net iš Naujosios Zelandijos.

Įaudrinta fantazija jau piešdavo paveikslą kaip kažkoks užjūrio svečiais rieda į apšepusį miestelį vidurio Lietuvoje (šypsosi). Tada sunku buvo patikėti, kad praeis keliolika metų ir vasaros festivalių žanras Lietuvoje bus pakankamai gerai įsisiūbavęs, atsiras puikių nišinių festivalių, sutraukiančių tūkstantines atvirų, laisvų, mąstančių žmonių minias.

Bet štai tokie “kišeniniai” festivaliukai, kaip kad savo laiku buvo “Freedom Zone”, o dabar apgriuvusiame Utenos rajono vienkiemyje vis išstenamas rudeninis saujelės ambiento plačiąją prasme mėgėjų susibėgimas Molio Pievos – yra arčiausiai širdies.,

Kokios trys muzikinės dainos geriausiai nusako tave kaip asmenybę, žmogų, na, kas tave reflektuoja, jei tokias dainas turi?

Na, kietas klausimas, įvaro į kampą. Yra dainos, kurios gyvenimo grojaraštyje figūruoja trumpą laiką, bet dėl tam tikrų gyvenimiškų situacijų palieka ryškų pėdsaką.

Pavyzdžiui, Manic Street Preachers “If You Tolerate This Your Children Will Be Next” siejasi su tam tikru įkvepiančiu gyvenimo momentu. Vos išgirdęs Daft Punk “Around The World” iš karto prisimenu bardakėlius bičiulio nuomotame bute Klaipėdoje, kuris prieš tai, kaip byloja legendos, buvo tarsi uostamiesčio palaido elgesio mergelių uostas (šypsosi).

Bet ok, jei trys – tai trys. Tai, žinoma, Motorhead “Ace of Spades” – viso jaunystės trašyzmo, litrinių “Faxe” skardinių siurbimo ir laužomų kėdžių “Sename Stalčiuje” (buvo toks Kauno klubas) simbolis, Nicko Cave’o “Do You Love Me?” – tas ne toks jau paprastas gyvenimo periodas, kuomet pereini į suaugusio žmogaus gyvenimo režimą.

Ir būtinai reikia lietuviško gabalo – baisu matyti, kaip mes, tiek metų atsilaikę prieš rusifikaciją, per keliolika metų visiškai “nuanglėjome” ir sakinius konstruojame taip: 35 proc. lietuviškai, 65 proc. angliškai, na, dar pora riebių rusiškų keiksmų. Kardiofono “Sekstina“ man rodos net akmenį galėtų pravirkdyti.

Kadaise ferrum ar dangaus forume, pamenu pacukai tau rašė; ai, ir šiais laikais būna koncų, kaip va seniau su drakėm. Į ką tu ir tavo bičiuliai juos abejingai suvartėte. Tad klausimas: kokio dabartiniai koncai turi savo žavesio, lyginant su tais, kurie buvo seniau? Juk ir tie, ir tie laikai, ko gero turi savo ir pliusų, ir minusų?

Dabar visas žavesys tas, kad ateini į koncertą ir rizika gauti į dūdą – laba nedidelė. Be to, visas servisas – nuo alaus iki atributikos. Gali atsipalaidavęs koncentruotis į koncertą ir mėgautis juo, nesidairydamas pro petį, ar kas nors nesikėsina jau tau atkratyti smegenis (šypsosi). Be to, pasiūla dabar tokia, kad turbūt ir patys išrankiausi muzikos mėgėjai gali čia, Vilniuje, patenkinti savo poreikus.

Kai prisimeni, kad kokiais 90-iais “Pačių blogiausių grupių festivalis” buvo vos ne esminis metų įvykis… Aišku, atmosfera buvo atitinkama – juk visų pirma reikėdavo be konfliktų pasiekti koncerto vietą, jame “išsilaikyti” ir dar sugrįžti namo. Toli gražu ne kiekvienas išėjimas į koncertą baigdavosi sėkmingai, t.y, namo pavykdavo grįžti nesužalotam.

Juo labiau, kad 90-iais buvo tokia mada – daryti įvairių atlikėjų – nuo “rudeninio paukščio” Romo Dambrausko iki metalistų numylėtos “Katedros”  – koncertus po kokios nors “Jaunimo estrados dešimtuko” vėliava. Laikai ir taip buvo įtempti, o kai vienoje erdvėje susitinka iš vienos pusės urlaganynas, iš kitos pusės – aštrus metalynas, konfliktas užprogramuotas iš anksto.

Dabar gal ir su šypsena prisimeni tuos laikus, bet tada gulėti nokautuotam ir tikėtis, kad tavęs mirtinai neužspardys gražus būrelis muskulingų vyrukų, nebuvo pats smagiausias dalykas. Bet muštynės – tik vienas iš to laikmečio atributų. Šiandieninei kartai gana egzotiškai atrodytų ir nakvynės geležinkelio stotyje ant apšnerkštų grindų, pavyzdžiui, laukiant pirmojo traukinio iš Kauno į Vilnių.

Arba koncertų vietos, nuklotos kritusių alko-didvyrių kūnais. Pavyzdžiui Kablio antro aukšto koridorius, vedantis tualetų link, ne taip jau retai per, kaip taisyklė, metalinius koncertus, atrodydavo taip, jog net dabar, prisiminęs tai, imu žiaukčioti (šypsosi). Kita vertus, tokie “prieskoniai” įsimena kur kas labiau nei vieno ar kito muzikanto techniškai nepriekaištingai sugrota soliaga (šypsosi).

Ir pabaigai: Jei turėtum Deloreną, t.y. laiko mašiną vienai kelionei, be galimybės sugrįžti – kokią datą ciferblate nustatytum? Kokia tai būtų kelionė?

Na ne, niekas niekur manęs neišsiųstų, savo noru juo labiau nepulčiau naudotis laiko mašina – savo akimis matyti dviejų epochų susidūrimą, dalyvauti to laikmečio įvykiuose, savo kailiu pajusti, kas yra perpuvęs socializmas ir laukinis kapitalizmas ir kaip tai persiduoda visuomenei bei popkultūrai – patikėk, tai yra patirčių patirtis.

BLITZ:

  1. Craft alus ar Jack Daniels?

Vienareikšmiškai – amatininkų putojantis. Čia net ir Lemmy neperviliotų į kitą barikadų pusę (šypsosi)

  1. Iron Maiden ar AC/DC?

Vienareikšmiškai – Geležine Mergelė. Nesuprantu AC/DC kulto.

  1. Molio Pievos ar Kūtvelos?

Che, na čia jau vienareikšmiškai neišeina…Abu dalykai taurūs ir geri, bet paskutiniu metu Molio Pievose, itin šaunios komandos dėka, būdavo galima puikiai atsijungti.

  1. Ronaldo ar Messi?

Bajeris tas, kas Ronaldo mūsų aplinkoje visada buvo traukiamas per dantį, bet po to, kai Vilnuje padalino parašus ir net neiškoneveikė LFF stadiono plastmasės, reikia pripažinti, antpatijos jam ryškiai sumažėjo. Bet kol kas vis tiek dar Messi.

  1. Rocknrolas ar Reivas?

Abu šventi, bet šventesnis gal vis dėlto rokenrolas.

  1. Rašyti ar fotografuoti?

Vėlgi galima išvystyti ilgą temą, bet jei trumpai – pastaraisiais metais valdo vaizdas.

  1. Death Comes ar vyjezdas?

Ir tų, ir tų buvo gerulių. Bet gal vis dėlto vyjezdai.

  1. Utenos rokeriai ar Vilniaus pankai?

Utena šlovingas miestas su savo ryškiu pėdsaku Lietuvos kontr-kultūroje. Bet leisk šiu atveju pirmenybę atiduoti Vilniaus punketams.

  1. Grigorijus Rasputinas ar Sidharta Gautama?

Žmogau, aš toli nuo budizmo. O štai Rasputinas…Gyventų jis šias laikais, garantuotai būtų įtakingas  patvirkęs impresarijus ar  prodiuseris. Įdomu būtų patyrinėti.

  1. “Laužo šviesa” ar “Ace of Spades”?

Blyn, “Laužo šviesa” buvo tas šmotas, kuris realiai sustabdydavo širdies plakimą ir versdavo kiekvieną šeštadenį “Komjaunimo tiesoje” ieškoti skyrelio “Jaunimo muzikos svetainė”, tai yra tas gabalas tapo tarsi durims į lietuviškos popkultūros pasaulį. Bet vis dėlto “Ace of Spades”:  tai tarsi himnas, tarsi odė, tarsi raginimas: ei, dar nesustok. 

 


Žymos:

SUSIJĘ:


Vienas komentaras:

  1. Širdį suspaudė malonaus žmogaus Juliaus atviravimas .Linkėjimai nuo Kauno Atletico fanų :-*


Parašykite komentarą