Po 101 metų pertraukos lankiausi O. Koršunovo teatro spektaklyje. Iki tol regėjau viso 4 pačio Maestro kūrinius, iš kurių labiausiai patiko „Hamletas“. Šį sykį – tai premjera, sukurta OKT rezidento, režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus, kurios įspūdžiais štai dalinuosi.

Galiu pasakyti, kad jei būčiau ėjęs į „BANG!“ spektaklį kiek išsitaškęs – greičiausiai būčiau iš jo greit ir pabėgęs, tačiau, ne todėl, kad turinys ar idėja buvo kokie nors sunkūs, atgrasūs ir pan. Esmė buvo pateikimas bei pasirinktos priemonės turiniui išreikšti. Vaidinimo metu, manau, ne vienas patyrė tą jausmą kada eini tuo trapiu komforto zonos tilteliu, bet tarsi su ne savais batais.

Tas pasireiškė spektakliui vos prasidėjus, kuomet pagr. personažas Ralfas Bang (akt. Pijus Ganusauskas)  porino, kad jis tuoj gims, kai tuo metu, kažkur žemėje yra žudomi žmonės. To jautraus monologo metu, kelios nerangios teatro mylėtojos, bažnytinę tylą nutraukė skardžiu geležinės kėdės brūžinimu į betoną. P. Ganusauskas į merginų komforto paieškas sureagavo žaibiškai ir net du kartus užrėkė ant jų, idant pastarosios apsiramintų.

https://www.youtube.com/watch?v=IIdtIwkNAoY

Spektaklio tikslas ir nagrinėjama pagr. mintis, mano suvokimu, buvo apie tai, kaip didžioji visuomenės dalis pasinėrė į beprotiškas tobulumo paieškas per soc. tinklų platformas, ko padariny, žmonės atsidūrė tokioje aklavietėje, ar tiksliau vietoje, kur paprastai yra nuleidžiamos išmatos – tai tualetas. Kaip simbolis to, būtent unitazas ir buvo pozicionuotas vaidinimo patalpoje.

Spektaklio metu buvo demonstruojama, kaip ilgainiui tos bergždžios paieškos veikia, neigiamai pasireiškia ir iššaukia atvirkštinį efektą. Naikiname save, kaip trapias būtybę iš vidaus, nes maitinamės tuo, kas yra išoriškai netikra ir svarbiausia, analogiškai bandome tą patį netikrumą išspausti iš savęs kitiems. Tad ši užsukta centrifuga, nelyginant uždaras ratas, pasidaro panaši į tipinį šiuolaikinį nupušimą.

Efemeriškai aptarus pagr. spaktaklio mintį ar, tiksliau, kaip aš suvokiau jo misiją – paklibinsiu dabar minėtas, pasitelktas, priemones tikslui įgyvendinti. Pradžioje užsiminiau, kad veiksmo primestas rūbas nebuvo, kaip to „Enjoy the Silence“ klipo herojaus, t.y. nesijautei savo kėdėje šeimininku anaiptol.

Jau apkalbėtasai P. Ganusauskas, bevaidindamas nesibodėjo ne tik patildyti žiūroves, bet ir pasitrinti tarp jų ar netgi pasišnekėti su tomis, kurios maigė telefonus. Žodžiu, vyravo nuolatinė, šiokia tokia žiūrovo provokacija.

Taipogi susirinkusieji ne kartą tapo vaidinimo dalimi, kuomet juos filmuodavo į vaizdo projekciją, ar netgi klausdavo dviprasmių klausimų su įbestu pirštu, į ką atsakymai, kaip pridera, buvo politkorektiški ir gan nedrąsūs. Ne kartą, projekcijoje, ant sienos išilgai, sušmėžuodavo Lietuvos vėliava, kuri buvo prilyginta šviesoforui – t.y. mūsų vėliava tokia, kuri iš esmės yra visame pasaulyje, kiekvienoje šalyje.

Tačiau į stipriausią nokdauną, bent mane asmeniškai, pasiuntė tas meistriškas Pijaus Ganusausko persikrikštijamas balsu ir manieringumu į Egidijų Dragūną, kurio ir kūryba ne kartą skambėjo spektaklio metu. Bei dar uždainavo Johnny Cashas, Rondo ir kitokie roko Mohikanai.

Vaidinimas, be to, buvo gyvas, jautėsi, kad tai yra premjera. Tą sąlygojo techninės klaidelės, kurias iššaukė bene pagrindinis vaidinimo simbolinis atributas (be minėto, monumentu esančio, tualeto) – tai antrąja nūdienos puse, ar sielos vagiu tapęs daiktas, pavadinimu smartfonas, kuriuo aktoriai pakaitomis filmavo vaidinimo scenas į projekciją, neva tai būtų FB live video.

Telefonui keletą kartų užlūžus, aktorė Indrė Patkauskaitė, nesibodėjo šūktelti kolegai „operatoriui“, kad pastarasis susitvarkytų, kas gana smagiai įsiliejo į spektaklio bendrą konstrukcinę visumą. Taip šis improvizuotai užtušuotas nesusipratimas, netgi papildė jau aptartą spektaklio pagr. mintį (vos smartui pasidarius „offline“ ar išsikrovus – susinerviname, nes tampame „be ryšio“, kaip sakoma).

Dar galima pridurti, kad I. Patkauskaitę ir jos puikią vaidybą regėjau man geriausiame 2019 metų Lietuviškame kino filme „Išgyventi vasarą“. O štai kito aktoriaus pasirodymas OKT repertuare man buvo visiškas atsilošimas – tai R. Skaisgirio ir R. Rudoko komerciniame kino projekte „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ pagr. herojų puikiai įkūnijęs Tadas Gryn. Tad buvo dvigubai džiugu, išvysti praeitų metų kino perlų pagr. dalyvius, vienodai gerai besireiškiančius abejose barikadų pusėse – ir teatro, ir didžiojo ekrano scenose.

Apibendrintai galima teigi, kad spektaklis man suteikė dvejopus jausmus. Kai pasakiau sutiktai draugytei spektaklyje, kad jis buvo žoskas, ji atsakė: negi tu čia lankaisi pirmą kartą, nes būna kur kas „žoskiau“. Tad, visgi, mano siela pratusi prie labiau klasikinio kirpimo, kaip Vaitkaus ar Kazlo spektaklių, tačiau… Jokiais būdais nebrokyju šio Pauliaus Ignatavičiaus kūrinio pavadinimu „BANG!“

Vien dėl gautos patirties, vystomos minties ir jokio konformistiškumo jo formai – spektaklis ilgam nusėdo pilkojoje smegenų žievėje, atsiminimų, kurie greit neišgaruos, pavidalu. Kas geriausia, vasario mėnesį O. Koršunovo teatras atvyksta į Telšius, į Žemaitės Teatrą. Bilietas, žinoma, jau kišenėje. Po jo, eisim, ir į kitus seansus, kas be ko – bile tik jie nesikirstų su Manchester United futbolo transliacijomis.