Manau, sporto ir ypač futbolo pasaulyje nėra nežinančio Arūno Pukelio. Jo vardas nuolatos linksniuojamas visokiausiais epitetais ir papildiniais žiniasklaidoje. Po kiekvieno jo, kad ir pozityvaus pasisakymo, žurnalistai visada suranda ar atkapsto tai ką nori surasti ir atkapstyti.
Teisinga tai ar ne – kiekvienas sprendžia pagal save. Kaip ir tai, teisinga ar ne, jog Arūnas Pukelis yra viena pagrindinių Lietuvos futbolo figūrų.
Aš darydamas šį interviu – nuo viso to atsiribojau. Kaip ir, tiesą sakant, nemačiau, nežiūrėjau nei vienos to žurnalisto iš Youtube tiriamosios žurnalistikos video. Šiuo atveju dėl to, kad man tai ir nėra labai įdomu bei svarbu, kaip ir šiame interviu norėjau tiesiog pažinti žmogų.
Nes pilti purvą ant kito, mano nuomone, per daug didelio talento nereikia, kaip ir susirinkti už tai pinigus, mat žmonėse, deja, yra prigimtinė trauka negatyviai informacijai. Tad šiame mūsų pokalbyje su Arūnu – pažinkite kitą jo paveikslo pusę.
Manau, tokios kokios nei jūs nesate matę, o ir pačiam Arūnui buvo didžiausia nuostaba atsakinėti į mano tokius žemiau esančius klausimus. „Jūs esate pirmasis žurnalistas, kuris man uždavė tokius gilius ir be jokių užslėptų intencijų klausimus.“ – teigė man viename iš gal 6 skambučių metu Arūnas Pukelis.
Sveiki, Arūnai. Vasara su jos linksmybėmis praėjo, tad kaip ir visi dabar panirote į darbus? Kaip palygintumėte savo vasarą su atėjusiu vėsiuoju sezonu.
Vasara yra tikrai nuostabus laikas, bet nenorėčiau išskirti kurio nors sezono kaip gražiausio – man gražūs visi keturi metų laikai. Ypač – stebint jų atnešamus gamtos pokyčius.
Bet rudenį aš visada pasitinku su dideliu džiaugsmu ir man Rugsėjo 1-oji visada asocijuojasi ne tik su moksleiviais, studentais bei mokslais, bet ir su naujų idėjų ir darbų pradžia.
Jei turite – kokia yra jūsų eilė dienos rutina? Esate gerai sudėtas, tad turbūt rytinė mankšta į rutiną įeina, kaip ir sveika mityba? Bei, tiesiog papasakokite, kaip praeina eilinė jūsų darbo ar poilsio diena.
Man atrodo, geras žmogaus sudėjimas yra dažniausiai nulemtas genų ir, žinoma, priklauso nuo gyvenimo būdo. Už gerus genus esu dėkingas savo šviesaus atminimo tėvams – tiek mama, tiek tėtis buvo stiprūs žmonės, nors niekada nesportavo.
Rytinės mankštos nedarau – gal kada pradėsiu ją daryti vyresniame amžiuje. J Bet į sporto salę einu ir stengiuosi tai daryti anksti ryte, prieš darbą, nes vėliau darbotvarkė būna labai užimta. Kas turi verslus, žino: negali planuoti laiko tik sau ir savo poreikiams.
Užimtumas diktuoja ir mano mitybą. Nesu išprotėjęs dėl sveiko maisto, bet tikrai galvoju, ką valgau. Man atrodo, kad svarbiausia – neturėti žalingų įpročių, tokių kaip alkoholis ar rūkymas.
Jei galėčiau apibūdinti trumpai savo eilinę darbo dieną, tai pavadinčiau ją ilga, pilna darbų ir greita. Paprastai dirbu po 12–14 valandų ir tikrai nelengvai versle uždirbu pinigus. Tad poilsiui renkuosi laiką sodyboje ir gamtoje: man reikia žolės kvapo, miško, tylos ir ramybės. Mieste galiu tik dirbti, bet ne ilsėtis.
Jūs esate Lietuvos futbolo federacijos (LFF) viceprezidentas. Kodėl būtent futbolą pasirinkote? Ar nebūtų buvę jums buvę paprasčiau pasirinkti kitą veiklą, kuri nėra tokia visų badoma ir apkalbinėjama?
Aš nesirinkau futbolo. Galvoju, kad šiuo atveju, žmonės ir futbolas pasirinko mane. Šioje srityje susipažinau su daugeliu profesionalų, su kuriais malonu dirbti. Žinoma, reikėjo daug, kad įgyčiau jų pagarbą ir pasitikėjimą. Aš tai labai vertinu.
O apkalbos neišvengiamos. Ypač – jei darai viską iš širdies, negaudamas jokios finansinės naudos, visuomeniniais pagrindais, teisingai atstovaudamas federaciją ir jos interesus. Esu žmogus, todėl negaliu sakyti, kad manęs visiškai neveikia apkalbinėjimai. Kartą apie tai kalbėjau su UEFA viceprezidentu, kuris išklausęs, pateikė Italijos pavyzdį. Šalyje, kurioje futbolas yra visai kitokioje situacijoje nei pas mus, apie sportą kasdien po keliolika puslapių rašo keli dienraščiai ir 90 proc. informacijos yra, deja, ne teigiama, o neigiama.
Bet asmeniškai aš tikrai nesitikėjau, kad futbole ir apskritai sporte gali būti tiek daug politikos ir susipriešinimo. Man sporto žurnalistika visada atrodė kaip viena pozityviausių ir galvojau, kad neįmanoma, kad tikras sporto žurnalistas apie bet kokią sporto šaką rašytų su pykčiu ir jaustų moralinį bei profesinį pasitenkinimą. Kaip kad kultūros ir meno žurnalistas negalėtų rašyti kriminalinių naujienų.
Kuo LFF viceprezidento pareigos jums yra sunkios ir kas šiame darbe jums teikia didžiausią malonumą?
Šios pareigos ne tik man, bet ir mano šeimai yra didelė atsakomybė ir pareiga, nes šeima išgyvena viską kartu su manimi ir žino, kad aš niekada nenuvilsiu žmonių, kurie manimi tiki ir mane rinko.
Sunku gal tik tose situacijose, kai iškyla vertybių klausimas. Tie, kurie mane gerai pažįsta, žino: aš niekada nepaminsiu ir neišsižadėsiu savo vertybių – jos yra susiformavusios, aiškios ir stabilios.
O didžiausią malonumą teikia susitikimai su tikrais žmonėmis, aukšto lygio profesionalais, atidavusiais visą širdį futbolui. Norisi juos palaikyti, padėti ir padaryti viską, kad kartu eitume į priekį. Tam tikra prasme, tai daro mus futbolo šeima.
Ir žinoma, tokie įvykiai kaip Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės pergalė prieš Albaniją. Džiaugiausi su visais kaip vaikas! Jie yra šaunuoliai, verti pasididžiavimo.
Kaip vertinate 30 nepriklausomos Lietuvos futbolo metų bei kaip regite ateinančius bent jau 5 ar 10 Lietuvos futbolo metų. Tomas Danilevičius teigė, kad po 6-8 metų žaisime EURO ir PASAULIO čempionatuose. Tačiau kokia yra jūsų Lietuvos futbolo vizija, misija ir tikslai?
Tie, kurie visiškai nesupranta šios sporto šakos, kalba apie majonezą, kitų žmonių praeitį, sugalvoja įvairių apkalbų ir pramanų. Jei Lietuvos futbole norime pasiekimų dabartyje ir ateityje, reikia pamiršti negatyvą ir versti naują puslapį. Vieninga futbolo vystymo raidos strategija gali atnešti rezultatų.
Šiandien LFF valdymo ir administravimo struktūroje dirba visai kiti žmonės nei iki šiol. Aš tikiu jais, matau jų rimtą nusiteikimą ir požiūrį, žinau vertybes ir siekiamybę – su didele atsakomybe kurti tvarų futbolą.
Žinoma, reikia pripažinti, kad LFF yra sudėtingas darinys, organizacija, kurioje dalyvauja labai įvairūs žmonės, tad ir klaidų negalime visiškai išvengti. Tačiau svarbiausia, kad visi žiūrime ta pačia kryptimi ir siekiame tų pačių tikslų.
Aš, kaip ir gerbiamas LFF prezidentas T. Danilevičius, manau, kad mes tikrai žaisime Europos ir pasaulio čempionatuose. Reikia tik kryptingai dirbti.
Man asmeniškai yra šaunu, kad jūs nesate antrasis Artūras Zuokas ir neneigiate savo praeities klystkelių. Kadaise parašiau straipsnį apie tai, kad visuomenė klydusius žmones linčiuoja po to visą gyvenimą, nepaisant to ar tas prasikaltęs žmogus pasikeitė ar bent bando keistis. Pakomentuokite šią situaciją.
Jau seniai supratau, kad žmonių nuosprendis galioja ilgiau už įstatymus ir neturi senaties termino. Kodėl? Mano supratimu, daugelis dar neatsikratė sovietinio mąstymo likučių, kurie trukdo augti demokratijos ir žmogaus teisių sampratai. Tai mano diskutuotina nuomonė.
Taip, savo klaidas aš pripažįstu, bet tai – mano gyvenimas. Kiekvienas einame savo gyvenimo ir klaidų keliu.
Man atrodo, kad suklydus, labai svarbu suprasti ir pripažinti savo klaidas, taip pat – pasirinkti, kaip nori gyventi ateityje, kuo nori būti, kokia yra tavo gyvenimo prasmė, džiaugsmas ir laimė. Atsakymus į šiuos klausimus aš radau ir pasirinkau nugyventi savo gyvenimą gražiai, nepaisant piktų žmonių apkalbų.
Tiesą sakant, ta gyvenimo patirtis, kurią turiu, išmokė mane neskubėti daryti išvadų apie žmones ir viską vertinti atsargiai, atsakingai atsirinkti informaciją – juk jos dabar tiek daug, kad kartais tikrai sunku atskirti, kas išties yra teisinga.
Johnnas Lennonas šia tema parašė dainą su lyrine eilute „Instant karma‘s gonna get you“. Ar jūs priimate šios eilutės žodžius, kad vis gi turi išpirkti savo klystkelius ir to padarinyje tą visą kritiką pelnytai priimate kaip šio dėsnio sudedamąją dalį?
Jei neklystu, šią gražią dainą Johnas Lennonas sukūrė savo žmonai tuo laiku, kai jiedu pasinėrė į budizmą. Tikras krikščionis tiki Dievo valia. Jei žmonės tikėtų karma, mūsų gyvenimuose ir apskritai, pasaulyje atsirastų daugiau meilės ir pagarbos vienas kitam.
Nėra neklystančių žmonių. O kalbant apie kritiką, aš visada ją priimu, kai ji – teisinga, argumentuota ir pelnyta.
Jums, manau, kaip ir visiems teko stebėti meninius filmus apie mafiją, kaip „Krikštatėvio“ trilogiją ar kitą šio žanro klasiką. Juose to pasaulio atstovai parodomi, kaip giliai tikintys žmonės. Koks yra jūsų santykis su tikėjimu? Ar esate tinkintis? Nebūtinai religine prasme. Papasakokite apie savo tikėjimą, netikėjimą ir šiaip pasaulio suvokimą.
Tikėjimas ir religija yra svarbi žmonijos istorijos ir vystymosi faktorių sudedamoji dalis. Negalima pamiršti, kad visa Vakarų Europos tapatybė vystėsi ir rėmėsi krikščioniškomis vertybėmis.
Manau, kad tikėjimas ir religingumas skiriasi.
Neabejoju, kad mes visi gyvenimo kelyje esame patyrę tai, kad patys tikriausi dalykai nėra matomi, įsigyjami ir turimi, bet išties tai žodžiais sunkiai nusakoma dvasinė prasmė ir pilnatvė. Tai ir yra tikėjimas. O religingumas yra to tikėjimo konkreti išraiškos forma – priklausymas vienai ar kitai religijai, bendruomenei.
Aš, kaip daugelis iš mūsų, tradiciškai esu pakrikštytas krikščionių bažnyčioje. Esu įsitikinęs, kad tikėjimą lygiai tiek pat svarbu auginti ir puoselėti kaip ir atletišką kūną, intelektą ar kitus gebėjimus. Kai į rankas paimi naujagimį, matai gyvenimo vargo mačiusį, bet besidžiaugiantį senolį, gamtos dėsnius ir grožį, supranti, kad daug dalykų šiame pasaulyje turi daug didesnę prasmę nei galime pamatyti akimis ar išmąstyti protu. Tie tikėjimo augimo ir brendimo procesai su mumis visais vyksta nuolat, kai užduodame sau klausimus ir ieškome prasmės.
Mėgstu nueiti į bažnyčią, kai ji būna tuščia ir pasimėgauti sakraline ramybe. Ji teikia susikaupimo, nusiraminimo ir vilties.
Kartą jūs prasitarėte, kad viena didžiausių bėdų Lietuvos futbole yra ta, kad niekas nemato čia optimizmo, o vien tik kritikuoja, lieja tulžį ir pan. Jūs manote tai pelnyta ar pernelyg neadekvatu? Viena vertus rezultatai, kaip ir prašosi tos kritikos lavinos ir, kaip sakoma, neturėtumėte teisės piktintis, kai yra kritika, kuomet rezultatas yra, kaip kiti sako „pramuštas dugnas“.
Sunku būti optimistu, kai matai prastus sportininkų rezultatus. Ir šioje vietoje reikia priimti kritiką bei prisiimti atsakomybę.
Tik ar daug žmonių Lietuvoje apskritai suvokia, kokia iš tiesų buvo situacija LFF? Manyčiau, kad ne. Šią situaciją suvokia tik tie žmonės, kurie šiandien ir anksčiau dirbo LFF vykdomojo komitete bei gali palyginti. Organizacijos veiklos koncepto neatitinkantys įstatai, neaiški struktūra, jokios atsakomybės už veiklą ir finansus, banko paskolos, mokestiniai reikalavimai iš mokesčių inspektorių ir t.t. Išvardijau tik nedidelę dalį problemų, kurias radome.
Visko vienu gestu nepakeisi, nes tai – visuomeninė sporto organizacija ir, visų pirma, žmonės, su kuriais reikia kantriai aiškintis, kalbėtis, gauti pritarimą sprendžiant problemas. Bet šiandien mes turime aiškią kryptį, vykdomo komiteto nariai – vieningi ir pasiekę sutarimą, ką toliau daryti. Dabar reikia dirbti ir LFF, ir visai futbolo bendruomenei.
Kokią muziką klausote? Ar vaikštote į kultūrinius renginius, kaip koncertai, spektakliai, kinas? Papasakokite apie savo meniškąją asmenybės pusę.
Įvairių žanrų ir stiliaus. Tiesą sakant, neskiriu tam ypatingo dėmesio, nes esu per daug užsiėmęs, bet žinoma, klausausi muzikos automobilyje, dirbdamas kompiuteriu ir pan. Mane visada žavi dainos, turinčios prasmingus žodžius.
Kine ir teatre buvau seniai, nors tikrai mielai nueičiau. Jaučiu didelę simpatiją operai nuo tada, kai teko apsilankyti Veronos amfiteatro arenoje. Klausydamas operos, supratau, kiek svarbu žmogui yra kultūra ir menas – neapsakomas jausmas: atrodo, kad iš arenos išėjau kaip kitas žmogus.
Kokia yra jūsų gyvenimo vizija ar dar galima išsireikšti – svajonė?
Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad būtų galima viską įgyvendinti. Bet nepaisant to, turiu gražių svajonių ir, kaip daugelis, vieną problemą – trūksta laiko tai įgyvendinti.
Apskritai, aš gyvenime daug ką atidėliojau, supratau ir vertinau kitaip. Dabar stengiuosi nešvaistyti laiko, bet rasti jo svajonių įgyvendinimui irgi sunku, nes gyveni ne tik sau.
O svajonių turiu daug ir kartais juokiuosi iš savęs, nesuprasdamas, iš kur ateina tokios mintys ir norai. Pavyzdžiui, norėčiau mokėti groti fortepionu ar išmokti tapyti. Galbūt galėčiau tai padaryti suradęs ramybę, ištrūkęs ir verslo ir visų savo veiklų. Tik nežinau, ar tai pavyks padaryti, nes gal ne šiame gyvenimo taške reikėtų pradėti tokius dalykus.
Jūs – pasiturintis žmogus. Ką jums reiškia pinigai – laisvę gyventi, tikslo metaforą, priemonę siekti svajonių ar tiesiog kai jų turite, apie pinigus per daug nebegalvojate?
Tuos, kurie labai galvoja apie pinigus, paprastai pinigai aplenkia. Buvo laikas, kai apie juos galvojau ir aš, bet vėliau supratau, kad pinigai neatneša laimės – jie gali atnešti didelių problemų. Artimoje aplinkoje turiu daug pavyzdžių, kai taip ir atsitiko.
Jūs mane įvardijote kaip pasiturintį žmogų, bet aš tikrai nesu ypatingai turtingas ir uždirbu pinigus tikrai nelengvai. Tie, kas turi verslą, žino, kad čia pagrindinis darbas – rizikos valdymas, lydimas ir sėkmių, ir nesėkmių, ir daug streso.
Nereikia pamiršti, kad visų pinigų neuždirbsi, o ir pinigai tėra tik pinigai. Todėl aš visada siekiu, kad mane žmonės vertintų ne pagal turimą finansinį kapitalą, o dėl mano vertybių ir pasaulėžiūros.
Pabaigai: pasidalinkite reikšmingiausiu savo gyvenimo epizodu, kuris ar jus pakeitė, ar perkrovė mąstymą, ar tiesiog davė ir reiškia labai daug. Tai gali būti ir įvykis, ir žmogus, ir tiesiog, sakykime, kokia nors išgirsta gili frazė, mintis ir pan.
Kad ir kaip nuskambės banaliai, mano visi reikšmingiausi gyvenimo epizodai visada buvo ir yra susieti su šeima: turėjau nuostabią mamą ir tėtį, džiaugiuosi sukūręs savo šeimą. Mano mąstymą išties formavo tėvai, o vaikai jį perkrovė ir mane pakeitė: jiems gimus, atsirado daugiau atsakomybės, meilės, laimės, džiaugsmo ir gyvenimo prasmės. Nežinau, ar dar gali būti kas nors reikšmingiau.
BLITZ: