Valdas Puteikis: „Kad ne gyvenimas būtų pilnas dienų, o kad dienos būtų pilnos gyvenimo, – tokia mano svajonė“

Valdas Puteikis yra vienas tokių žmonių, kurių nūdienoje yra itin reta. Viename klausimų jį pavadinau „labai įdomiu Facebook rašeiva“,  bet ir dar dadėsiu, kad jis yra tarsi savotiškas A.A. Leonidas Donskis. Kuo? Tuo, kad jo tekstai pilni poetiško lengvumo, juose gausu puošnaus rafinuotumo ir, žinoma, juose nėra absoliučiai jokio pykčio.

Nuskambės gal kiek juokingai, bet jei reikėtų išrikti Prancūzijos ambasadorių lietuvį Lietuvoje, tai be abejo pirmu numeriu nuo manęs eitų V. Puteikis. Nes jo tekstuose – nuo Paryžiaus užslėptų vietų aprašymų iki to krašto biatlono šliuožėjų pasirodymų reportažų; nuo prancūzų autorių knygų mini recenzijų iki kino filmų, parodų ir mėgstamų aktorių apdainavimų. Bet, kas svarbiausia, jog visa tai pas jį FB paskyroje dėstoma taip įtraukiančiai, kad bent aš tekstus perskaitau, net jei jie man iš vis yra neaktualūs.

Tad skanaus skaitant šį itin smagų mūsų su Valdu pokalbį. O po visko – nepatingėkite jį pafollowinti, jei interviu atitiks jūsų skaitymo skonio receptorius.

Sveiki, Valdai, pradžiai susipažinkime. Iš kur jūs, ką baigėte (koks jūsų išsilavinimas), kuo užsiimate, bei ar tiesa, kad jūs esate prozos poetas?

Esu iš Užpalių, vieno gražiausių Rytų Aukštaitijos miestelių Utenos rajone, nuo Šventosios upės. Kai paauglystėje dauguma mano bendraamžių vaikinų iš kažkur gaudavo nenaujus (o kai kam tėvai nupirkdavo ir naujus) motorinius dviračius, motociklus, juos išardydavo ir vėl sukonstruodavo, remontuodavo, aš buvau įkritęs į gamtą: pavyzdžiui, dariau Dvarašilio miško uoksinių paukščių, pilkųjų garnių kolonijos stebėjimus, kaliau inkilus, esu su draugu Arūnu Gražiu, nūnai miškininku, padaręs net ėdžias stirnoms ir briežiams. O šalia buvo puiki biologijos mokytoja Vytautė Velutienė.

Paukštis man iki šiol yra vienas tobuliausių gamtos kūrinių, kad ir ką sakytų evoliucijos šalininkai. Čia, matyt, ir suveikia, mano romantiškoji gamtos samprata, konkuruojanti su pragmatiškuoju, empiriniais tyrimais paremtu gamtos supratimu.

Gal daug kam pasirodys ciniška, tačiau iki šiol mane labiau jaudina per ekologines katastrofas nykstanti gamta, nei karuose žūstantys žmonės. Matydamas vaizdus, kaip nuo iš tanklaivio išsiliejusios naftos Persijos įlankoje paukštis nebeatkelia sulipusių sparnų ir žūva, galiu iškart apsiašaroti, nei žiūrėdamas dokumentinius karo vaizdus.

Biologu netapau, nes perestroikos ir Atgimimo laikais, kai baigiau vidurinę, nemačiau didesnių perspektyvų, net ir sėkmingai baigus universitetą, būti moksliniu bendradarbiu, tarkime Žuvinto, Čepkelių, Kamanų rezervatuose ar kokiame nors draustinyje bei regioniniame parke. O būti biologijos mokytoju nejaučiau pašaukimo.

Kita vertus, matyt, iš prigimties buvau labiau humanitaras, nei tiksliųjų ar gamtos mokslų atstovas. Paskutinėse klasėse supratau, kad literatūra ir menas – arčiausiai manęs (esu dėkingas savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms Vandai Kuliešienei ir Iliuminatai Gaigalaitei bei prancūzų kalbos mokytojams Kazimierui Kuliešiui ir Renai Šliogerienei), o prasidėjęs intensyvus bendradarbiavimas su Utenos rajono laikraščiu „Utenis“ bei pažintis su jo vyriausiuoju redaktoriumi Stanislovu Raču ir žurnaliste Regina Stundiene neleido suabejoti, kad metas ruoštis ne tik stojamiesiems egzaminams, bet ir kūrybiniam konkursui į VU žurnalistikos specialybę. Taigi esu žurnalistas ir profesija, ir gyvenimo būdu – tokia tad vikipedinė istorija.   

Prozos poetas? Nežinau net kaip reaguoti į tokį epitetą, juolab kad poetiniai žanrai nėra itin giminingi žurnalistikai. Ir save tokiu galėčiau pavadinti nebent autoironiškai. Prozos poetais laikau klasikus: XIX a. prancūzų poetus simbolistus Arthurą Rimbaud, Stéphane‘ą Mallarmé, modernistą „Blogio gėlių“ ir „Paryžiaus splino“ autorių Charles‘į Baudelaire‘ą bei tos pačios epochos amerikietį „Žolės lapų“ autorių Waltą Whitmaną…

Naiviojo stiliaus poetinė žurnalistika buvo šiek tiek populiari sovietmečiu, kaip ideologijos priemonė „tarybinio žmogaus dvasiai kelti“. Tačiau jei kalbėtume apie eseistinę žurnalistiką, kai analizuojamiems reiškiniams, įvykiams ar faktams suteikiama metaforinė literatūros dimensija, tai šiuo atveju, mano akimis, Lietuvoje nepralenkiami būtų Giedra Radvilavičiūtė ir Sigitas Parulskis.      

Jus kalbinu neatsitiktinai – esate labai įdomus Facebook rašeiva. Įdomus tuo, kad rašote apie man dažnai neaktualius dalykus, bet taip poetiškai ir rafinuotai, kad tiesiog neina neperskaityti. Klausimas paprastas: kame jūsų paslaptis?

Feisbukas, priešingai nei kai kurios kitos medijos, viena vertus, suteikia galimybę visiems žmonėms tapti rašytojais ir žvaigždėmis, kita vertus, įsileidžia gatvės kalbą, žargoną ir keiksmažodžius. Šiuo atveju feisbukas tampa visišku sociumo veidrodžiu, tam tikra ekshibicionizmo platforma. Yra nemažai žmonių, įdomiausia – ne literatų ir ne žurnalistų, kurių feisbuko tekstai galėtų pretenduoti į labai neprastą kokio nors žanro poziciją.

Tarkime, lituanistikos mokytojos Violetos Tapinienės feisbuke pasireiškiantis šmaikštumas – man kaip atradimas. Ekonomisto ir bankų analitiko Nerijaus Mačiulio įrašai – kaip įrodymas, kad „skaičių ir finansinių tendencijų žmogus“ turi tokią lakią ironišką vaizduotę. Šimtai tokių pavyzdžių. Kalbant apie mano įrašus, tai, ką vadini „poetiškai ir rafinuotai“, aš čia jokios paslapties neįžvelgiu, tiesiog visa tai drįsčiau pavadinti „kultūringa lietuvių kalba“.

Matyt, jau būsiu išauklėtas taip, kad užrašytas žodis neturi dvokti mėšlu, nuorūkomis ar pagiriomis. Net jei būtų rašoma apie mėšlą, nuorūkas ir pagirias, tai turi būti daroma nebanaliai, su tam tikru minties ir emocijos krūviu. Kalbos formavosi ir žodynai (nebūtinai knygų ar IT programėlių pavidalu) pilnėjo tūkstantmečiais, todėl apmaudu, kad šiek tiek išsilavinęs žmogus pasitenkina vos trimis tūkstančiais žodžių.

Kalba man yra kultūrinė pastanga: taip, ji neturi būti nutolusi nuo realaus pasaulio, tačiau burna su gerklės padargais skirta ne tam, kad iš jos viduriuotume. Tiesa, nesu sterilus jos vartotojas – ir keikiuosi, ir vulgariai pajuokauju, – tačiau užrašytas ir viešai skelbiamas tekstas net ir su pačia didžiausia savo vulgarybe turi turėti kultūros ženklų, kurie žmogų skirtų nuo kito gyvojo pasaulio.

Kokių dar turite paslapčių, užslėptų talentų ar nerealizuotų idėjų?

Jei žinočiau, tai tos paslaptys jau nebebūtų paslaptimis, o nerealizuotas idėjas jau būčiau mėginęs realizuoti. Žinoma, tų idėjų yra, bet man pačiam jos nėra paslaptys. Jau kuris laikas mane traukia sporto ir sportininko fenomenas. Daug kam kelia nuostabą, tačiau sportą laikau tokia pat svarbia kultūros, meno ir pramogos sfera, kaip muziką, kiną, teatrą ar dailę.

Vaikystėje vienu metu šiek tiek pykau ant likimo, kad negimiau dideliame pasaulio mieste, kur būtų ledo arena ir kur tėvai galėtų leisti lankyti dailiojo čiuožimo treniruotes. Ar būčiau turėjęs tam fizinius duomenis ir talentą, tuo metu tokių klausimų juk nekeli – tiesiog nori ir svajoji… Šiuo sportu intensyviai domiuosi jau daugiau nei keturiasdešimt metų, laikau jį idealia sporto ir meno sinteze, tačiau – paradoksaliausia – pats negaliu pačiuožti net kelių metrų: apima nereali baimė griūti. Tai štai taip su tomis svajonėmis ir nerealizuotomis idėjomis.

Pastebiu jus dažnai rašant apie Prancūziją – jos rašytojus, vietoves, madą, sportininkus, bei, žinoma, užslėptas Paryžiaus vietas. Kada, kodėl ir kuo jumyse gimė meilė tam kraštui?

Prancūzija manyje nuo sovietinio radijo, kuris transliuodavo Mireille Mathieu ir Joe Dassino muzikinius įrašus, – tai buvo du autoriai, kuriems negrėse sovietinė žiniasklaidos cenzūra. Barbara, Jacques‘as Brelis, Serge‘as Gainsbourg‘as, Édith Piaf bei kiti atlikėjai buvo neprieinami.

Minėtas prancūzų kalbos mokytojas Kazimieras Kuliešius per pamokas visada mokėjo paakinti tokiai paprastais lingvistiniais žaidimais: tarkime, sakydavo: „Ar žinote, kad prancūziškai kalba net mūsų senoliai, nes jie raides vadina „literomis“, o juk prancūziškai „lettre“ – ir „raidė“, ir „laiškas“. Jūs visi žiūrite filmuką apie Krokodilą Geną, o ten yra tokia veikėja Šapokliak. Jos vardas – iš prancūzų: „Chapeau claque“ – „skrybėlaitė riestais bryliais“…

Vėliau šis mokytojas pasiūlė Alphonse‘o Daudet romaną „Laiškai iš mano malūno“. Tai buvo pirmas mano perskaitytas rimtas prancūzų literatūros kūrinys. Ne Alexandre‘o Dumas „Trys muškietininkai“, o būtent šis. Prancūzų literatūra ir menas iki šiol traukia nebanaliu jausmingumu ir gebėjimu iš paprastų kasdienybės dalykų sukurti emociją ir gyvenimo filosofiją. O svarbiausia – prancūzai niekada nieko nedaro, jei kūrybos ar darbo procese nejaučia malonumo. Lietuviai gyvena dėl žemės, prancūzai – dėl meilės.

Kuris lietuviškas meno kūrinys jūsų nuomone geriausiai atspindi Paryžiaus romantiką, dvasią? Tarkim ar tai gali būti „Foje“ „Vieną kartą Paryžiuj“ ar kas nors kita?

Jei galima, patikslinčiau: ne „lietuviškas“, o lietuvių autoriaus ar autorės. Labai patinka klausytis „Foje“, tačiau kad atliktum tą dainą, nebūtina pažinti Paryžių ir nebūtina jame būt buvus. Galiausiai toje dainoje nėra nė lašo Paryžiaus.

Daugiausiai jo randu ten gyvenusių ir kūrusių dailininkų Prano Gailiaus ir Vytauto Kasiulio tapyboje, o ypač Paryžiumi alsuoja Valdo Papievio romanai: „Vienos vasaros emigrantai“, „Eiti“, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Dar siūlyčiau atkreipti dėmesį į vieną kūrinį, į kurį sudėti tarpukario Paryžiaus emociniai akcentai, – tai Liūnės Janušytės „Korektūros klaida“. O teatro režisierius Juozas Miltinis savo charakteriu, manieromis, kalbėjimu, mąstymu, vertybėmis buvo pats tikriausias vaikštantis Paryžius.

Iš popmuzikos atlikėjų neteko girdėti nė vieno, kuris persikūnytų į Paryžių. Tiesa, Prancūzijos sostinėje nuo septynerių metų gyvena juodojo humoro bardų žanro atlikėja Giedrė Barauskaitė (Giedré) – štai ji galėtų būti pats tiksliausias atsakymas į šį klausimą. Populiarumu Prancūzijoje ji šimtą kartų lenkia Nausėdą, Šimonytę ir Grybauskaitę kartu sudėjus.

Jūs dažnai įkeliate nuotraukas iš savo viešnagių dailės kūrinių galerijose. Man asmeniškai niekada nebuvo suprantamas galerijų lankymas ir tas toks žiūrėjimas į paveikslus. Paveikslas – juk ne teatras ar koncertas, kuriame jauti transliuojamą atlikėjo energiją gyvai, tad jūsų komentaras?

Gera paroda (patinkantis autorius, jo eksponuojami kūriniai, lokacija, parodos architektūra ir artefaktai, dar labai svarbus faktorius – ar muziejuje bei galerijoje veikia butikas, kavinė – tai patenkina hedonistinius poreikius) mane veikia stipriau nei, tarkime, vidutinis spektaklis ar kino filmas.

Kai matau Algimanto Švėgždos natiurmortus, tuos jūros išplautus pagaliukus, ašutines virves, ant stalo sudėtus obuolius ar apdžūvusį varškės sūrį, tikrai lieku paveiktas; kai žiūriu į Audriaus Puipos virpesį keliančius piešinius su trobų interjerais, senais žmonėmis, katėmis, šunimis ir vištomis, irgi nesijaučiu abejingas.

Dievinu dailininkų namus-muziejus, tarkime, mūsiškių Kazio Varnelio, Kazimiero Žoromskio – Vilniuje, Juozo Zikaro – Kaune. O ką jau kalbėti apie Pablo Picasso muziejų Paryžiaus Marė kvartale, apie Gustave‘o Moreau namą Monmartre, apie Auguste‘o Rodino muziejų netoli Invalidų – Paryžiuje ar René Magritte‘o – Briuselyje…

Jūs lankotės operose, meniško / gero kino festivaliuose ir pan. Bet ar turite vadinamųjų guilty pleasure dalykų? Tarkime, ar slapčia klausote patetiškų šiuolaikinių pop kūrinių ir, tarkim, mėgstate kokį vieną, kitą Arnoldo Schwarzeneggerio filmą, etc?

Nebuvau ir nesu Arnoldo gerbėjas, tačiau, kalbant apie popso dalykus, reikia pasakyti, kad Stasys Povilaitis, Džordana Butkutė, „Hiperbolė“, „Rondo“, Gytis Paškevičius, Neda Malūnavičiūtė, Saulius Prūsaitis, „Freaks on Floor“ visada su didžiausiu malonumu klausomi. Ir tikrai ne slapčia. Viena aktorė man yra sakiusi: „Nieko negaliu padaryti: man patinka ir Butkutė, ir Čiurlionis.“ Negaliu jai nepritarti.

Kokia jūsų svajonė? Ko labiausiai bijote? Ir, pagal jus, kokia yra jūsų misija šioje žemėje?

Kad ne gyvenimas būtų pilnas dienų, o kad dienos būtų pilnos gyvenimo, – tokia mano svajonė ir kasdienė siekiamybė. Nežinau, ar reikia bijoti to, kas neišvengiama ir kas ne mano valioje, bet taip, žinoma, apima nerimas ir galbūt baimė, kai pagalvoji apie artimų žmonių netektį ar galimas jų ligas.

Jei užkabintume „pasaulio sielvarto“ temą, tų „man rūpi“ būtų labai daug: pirmiausia – dėl globalizacijos, kai pasaulio visuomenės tam tikrų politinių struktūrų mėginamos paversti viena bendra mase – betaute, belyte, teletabiška kažkokių X gyvių sankaupa. Toks grobuoniškas deklaruojamos lygiavos socializmas man nėra priimtinas.

Kalbėdamas apie save, labiausiai nenorėčiau prarasti empatijos (tiek, kiek jos turiu) ir smalsumo. Žmogus, jų neturintis, tampa nelaimingas, absoliučiai apatiškas ir nekūrybingas. Tokios būsenos tikrai niekada nenorėčiau.

Beveik visada savo pašnekovų klausiu apie dvasinius, tikėjimo dalykus. Apie tai jūs nekalbate savo įrašuose FB, tad paprastas klausimas: ar esate tikintysis – religine ar filosofine ar jokia prasme. Atsakymą pagrįskite plačiau.

Esu krikščionis, katalikas. Nepraktikuojantis aktyviai, tačiau tikiu, kad siekinys gyventi pagal Evangeliją yra teisingo krikščionio gyvenimas. Ar esu šiuo požiūriu bendruomeniškas, turbūt geriausiai iliustruotų faktas, kad labiausiai mėgstu lankyti tuščias bažnyčias, kai jose beveik nėra nė vieno žmogaus. Būtent tada jaučiuosi labiausiai tikintis.

Tikriausiai matėte Woody Alleno kino juostą „Vidurnaktis Paryžiuje“. Filmo viena iš herojų nusprendė likti praeityje. Klausimas: jei realybėje jums taip nutiktų, į kurį Paryžiaus laikmetį labiausiai norėtumėte nusikelti laiku ir su kuo sugurkšnoti butelį vyno ar romo? Ir ar liktumėte ten?

Į XVII –XVIII amžių. Norėčiau Versalio rūmuose susitikti su karaliaus Liudviko XIV aplinkos rašytojais Molière‘u, Racine‘u, Corneille‘iu ir Boileau. Pakalbėti apie pinigus, literatūrą ir propagandą. Būtent šis Prancūzijos monarchas įvedė karaliaus dvaro menininkų mecenatystę.  

BLITZ:

  1. Vilnius ar Paryžius? Vilnius, kad Paryžius vis dar būtų svajonė.
  2. Knyga ar rašymas? Rašymas (procesas), nes ne visos knygos (rezultatas) būna gerai parašytos.
  3. Dailė ar biatlonas? Biatlonas, nes ten taip pat gausu tapybiškų vaizdų.
  4. Espresso ar vynas? Vynas, nes geresnis bendravimo moderatorius.
  5. Gėlės ar kvepalai? Kvepalai, nes nemoku gėlių nei dovanoti, nei priimti kaip dovanos.
  6. Rytas ar vakaras? Vakaras, ypač prieblandos metas.
  7. Klausti ar klausyti? Nepaklausus nebus ką klausyti.
  8. Vinilas ar Spotify? Spotify, nes nesu išrankus garso gurmanas.
  9. Joe Dassin ar Noir Desir? Abu, o po jų – Aya Nakamura.
  10. Audrey Tautou ar Brigitte Bardot? Brigitte Bardot, bet prieš ją – Juliette Binoche.

Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą