10. Stellardrone „Light Years“ – geriausias ambient albumas.

Visas albumas – vientisas, kūriniai – atskiri ambientiniai hitai, o tema – neišsemiama ir neaprėpiama – kosmosas ir viskas, kas su tuo susiję. Edgaras Žakevičius – tai talentas kokių reta, nes perklausius ir kitus jo įrašus, stebiesi, kad visi turi savo krūvį, gerai vystomas temas ir unikalią idėją. Kaip kad ir yra „Light Years“ albume.

9. Placebo „Loud Like Love“ – geriausias rock albumas.

Šis albumas nėra britų renesansas, bet tiesiog tikrai geras darbas. Taip, skambesys tas pats. Taip, rifai nekinta. Taip, mergaitiškai lyriškas, bet svarbiausia, kad klausosi puikiai ir kartais gali pagaut save niūniuojant kokį „Hold on to Me“ eidamas gatve. O kad skambesys nekinta, tai nėra jau toks didelis minusas, ypač, kai palygini jį su naujaisiais rokerėliais, kurie nei charizmos, nei šarmo, nei… tik barzdas su ačkarikais turi.

8. Tides From Nebula „Eternal Movement“ – geriausias post-rock albumas.

Post-rock dabar yra ant bangos. „God is an Astronaut“ anąmet sutraukė pilną Loftą, o kur dar „Samuel L. Jackson Five“, kur dar „Russian Circles“, kur dar „Mono“… Atsimenu tą nerealų lenkų išstojimą savo gimtinėje, feste „Heineken Open’er“, kurį klausiau prieš pat „Coldplay“ koncertą. Tad išgirdęs apie jų naują albumą – sulaukiau ir nenusivyliau. Melodinga, erdvu, kabliuoja.

7. AVaspo „Kraujuojantis Okeanas“ – geriausias lietuviškas albumas.

Čia vienareikšmiškai. Kiti gal irgi pavarė kažką gero (sakykim koks ba. įdomus arba Sraunus, ar Soulsonic), tačiau visi yra tik kažko sekėjai ar pasekėjai. „Avaspo“ tuo išskirtiniai, kad mano ausiai jie kuria laužydami muzikinius standartus ir turi tik SAU būdingą unikalų skambesį. Kiekvienas jų naujas albumas – tai neatrasti poliai, garsinė inovacija, poetiška ekspresija. Galų gale projekto sudėtis ir ta absoliučiai vis kinta. Stebėtina! Tad heads down, hands up.

6. Darkside „Psychic“  – geriausias experimental albumas.

O kaip gi kitaip užtaginsi tą Nicolas Jaar (su Dave Harrington) skambesį… Nors toli gražu neperšoko inovatyvaus ir revoliucinio „Space is Only Noise“, bet ir tikrai nenuvylė.

5. Mohammad „Som Sakrifis“ – geriausias drone albumas.

Tai šių metų juodasis perlas, kurį privaloma turėti savo kolekcijoje kiekvienam melomanui ar, tiksliau, muzikiniam gurmanui. Tai sunkiausiai man pasidavęs albumas iš visų esančių tope. Tarsi verdama smala, kuri perkošia smegenis, susimaišo su pilkąją substancija ir galiausiai iššauna su magiškais grybais per ausų lokatorius. Svarbiausias šio drone albumo akcentas yra tas, kad jis yra įgrotas… kontrabosu, violončele ir osciliatoriais. Aha, praktiškai „Apocalyptica“, tik kad sumaišyta su žemėmis (juodžemiu).

4. Jon Hopkins „Immunity“ – geriausias šokių muzikos albumas.

Nors nesu didelis šokių muzikos gerbėjas, bet šis darbas išsiskiria iš masės tų visų štampofkinių tuo, kad yra konceptualus, organiškas, selektyvus ir, galiausiai, ne banalus. Klausyti jį tinka ir važiuojant mašina, ir dirbant, ir skaitant ar netgi prieš miegą jis ne deharmonizuoja. Jei vasarą kur bus įmanoma festivalyje pamatyt gyvą šio britų prodiuserio išstojimą, reikės būti prie garsisto.

3. Ulver „Messe IX-VI.X“ – geriausias „Coil“ grupės, kaip pakaitalo, albumas.

Tai nenusakoma. Šedevras, simfonija, didingas ir monumentalus. Toks yra norvegijos blekerių (kadaise jie grojo black metalą, kaip priklauso) sympho/dark ambient/industrialinis darbas. Definicija, kad tai „Coil“ pakaitalas, gimė diskutuojant apie „Ulver“ su kolega, mat mirus John Balance ir Peter Christopherson‘ui, tarsi užsivertė ištisa muzikos knyga. Ir tą vakuumą užpildyti, ko gero, geriausiai sekasi būtent „Messe IX-VI.X“ kompozitoriams. Šis albumas yra Spotify. Jį klausyti rekomenduotina su tinkama aparatūra ir netrukdant pašaliniams. Tai muzika ne fonui, o sielai.

2. Lustmord „The Word As Power“ – geriausias dark ambient albumas.

Meditacija. Tai vienas iš retų atvejų, kai dark ambient albumas yra visapusiškai praturtintas stulbinančiais, kerinčiais ir hipnotizuojančiais vokaliniais išstojimais. Meditacinis, nes čia galima išgirsti ir tibetietiškų vienuolynų aidą, ir paslaptingų uolų čiužėjimą, ir povandeninių srovių stichiją. Neįmanomai geras albumas, kurį reikia klausyti visiškoje tyloje ir paskendus savyje. Masterpiece.

1. Tricky „False Idols“ – geriausias metų albumas.

Galima sakyti per mano gimtadienį pasirodęs albumas, kurį klausiau pusę metų non-stop tiek mp3, tiek vėliau ir vinilo pavidalu. Tai jubiliejinis 10-tas trip-hop patriarcho iš Jungtinės Karalystės Adrian N. M. Thaws įrašas, kuriame kaip jis teigia „ieško savęs“. Tos paieškos veda per įvairiausius nuotaikų svyravimus, filosofines išvestines, atvirus ir nuoširdžius manifestus. Kiekviena daina čia be problemų gali eiti, kaip atskiras singlas, nes absoliučiai visi kūriniai yra verti aukščiausių vertinimų. Ir, kas svarbiausia, nenusibosta. Tad ką statyti ant Kultūrnamio pjedestalo, galima sakyti, buvo aišku jau birželio mėnesį.