Jei pernai per „Kilkim Žaibu“ galėjai jaustis lyg rojuje žemėje, tai šiais metais patys dievai kartelę kėlė dar aukščiau, iki pat dausų: išskyrus paskutines festivalio valandas nenukrito nė vienas lietaus lašelis, Lūkšto vandens sklidiname rage galėjai plikyti arbatą, paplūdimio smėlis it karštos žarijos svilino padus, alus sunkiai nuskalaudavo mošpito dulkių sklidinas gerklas, pusnuogės mergikės džiugino akį, o pieva prieš sceną priminė Georges Seurat tapytą vaizdelį.
Sunkiąja muzika ir senosiomis tradicijomis – štai kuo (su)buria šis festivalis lankytoją. Nieko nežinojau apie jį iki pernai vasaros ir vos pasibaigus saulės sezonui, renginys praktiškai be konkurencijos užėmė pačią pirmąją vietą kult.lt open-airų tope. Tą kart vyko jis simbolišką 13-tąjį kartą, tad ne veltui organizatoriams Dievai pakišo patį šėtoną kaip pagrindinį headlinerį Heostą su grupe “TAAKE”. O kur dar atsikūrus “Katedra” su Meškėla ir Laginausku parankė už parankės, kur dar galybės išgirstų anekdotų, kur maudynės su nepažįstamąja nuogiems ežere vidurį nakties… Kur dar… Taigi toks buvo 13-tas. O koks 14-tas?
Hipsterynas. Atmosfera. Spalvos. Muzika. Betonas. – štai tokie raktiniai žodžiai iškrito man, per kelias sekundes akimirkai grįžus atgal. Praeitamet šitame festivalyje kažkodėl nebuvau, o užpraitamet atrodo jis dar nevyko. Tačiau žiū gi “múm”, žiū gi Chinawoman, žiū gi kiti spalvingi atlikėjai tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos. Ir dvejota nebuvo nė akimirkos kur aš pasitiksiu […]
Orvaras (nerašysiu jo pilno vardo, kad liežuvio nenusilaužtumėt) yra vienas iš dviejų esminių grupės narių, kuri koncertuos šį savaitgalį mieste, bet po atviru dangumi festivalyje “Loftas Fest”. Ta grupė tai – “múm” ir pasirodys jie sekmadienio vakarą, galima sakyti vainikuodami jį (po jų ant scenos užsilips turbo pana iš JAV Kelis).
Gotiškasis festivalis “DarGana” neatsitiktinai nugino į Kauną, nes paliko pačius geriausius prisiminimus ir į sielą įsigėriusius potyrius. Ekipažas važiuodamas namo, vieningai svarstė, ar bus kažkas panašaus Vilniuje? Ogi parsirado tokių drąsiųjų kelių mindžytojų atsirado.
Na, kaip ir ne vienam iš Jūsų, taip ir man pastarąsias dvi savaites teko mirkt pelkėje pavadinimu “Kino Pavasaris”. Gerai, bliamba, tiems vilniečiams – jie galėjo visas 230 juostas išsukt ir jose paskęst. Gi aš, Vilniuje pasirodantis tik savaitgaliais – spėjau per du sužiaumoti viso 9 juostas.
“Nu, turbūt tokį užsisakė…”, – pėdinant link “Fluxus Ministerijos”, kažkas ištarė iš mūsų Vilnietiško ekipažo apie darganotą orą tiesiogine to žodžio prasme. Nors ne vėjuota, bet drėgna, debesuota ir slidu. Taigi, pasakysiu banaliai – idealios sąlygos gotiškai tusofkei ar festivaliui. “Kunigunda Lunaria” paskutinį sykį vyko prieš 3 metus, o per tą laiką tamsios muzikos scena […]
Kuomet slidės nebeslysta dėl atodrėkio, kabakuose groja visokios “Hiperbolės”, o pavasaris nenumaldomai artėdamas kaitina kraują – reikia šiek tiek atsišaldyti. Ir tą šį penktadienį bei šeštadienį buvo galima padaryt klube “Kablys”, kuriame vyko post-industrial muzikos festivalis “SPEIGAS”.
VELNIOP! Telefonas, taxi, šaltukas ir galiausiai “Propaganda”, kuri pasitinka tuštma prie įėjimo ir iki arti pilno klubo vėliau. Kaina, pasirodo neitin atbaidė.
„The Machine Started to Flow in to a Vein“ festivalis, kuris vyko Anykščiuose aną tamsuma apgaubtą šeštadienį ir jaukiai priėmė, ir draugų šypsenomis šildė ir muzikaliai stebino, ir daugiau nei neabejingą paleido.
Kai sakai „festivalis“, klausytojas gali suprasti du dalykus. Tą vasariškąjį – tris paras besaikio reivo, šokius iki saulėtekių ir vėliau, daugybę didžėjų ir dar visokios velniavos. Arba tą nevasariškąjį – savaitę ar dvi kasdienių koncertų, kuriuos riša kokia nors bendra mintis. „Gaida“ – tas antrasis, surištas ne ko kitko, o įvairiausios modernios muzikos.
Nepamenu kada tiksliai pirmą kartą apsilankiau „TARP“ festivalyje (kažkas prieš 4 ar 5 metus), bet pamenu tą nerealų įspūdį, kurį jame gavau. Ir nuo to laiko stengiausi nepraleisti šio poetiško vyksmo, kuris kasmet būna vis toks pats ir tuo pačiu vis kitoks.