Taigi, dvidešimtasis, jubiliejinis Kilkim Žaibu – tai ką mes vadiname Kalėdomis ir naujaisiais metais viename. Išsiūsti žvalgai pranešė, kad norinčių įvažiuoti į festivalio teritoriją eilė susiformavo net beveik iki Varnių centro.
Visą dieną iki Pelle Granhøj ir Šveiko Šokio Teatro spektaklio „Boléro — Extended” jaučiausi it prastame sapne.
Jei kolegei Gabrielei Ganžaitei „Septynios gražuolės“ buvo pirmasis, trijų „Auksinų scenos kryžių“ ir nac. premijos laureato, Jono Vaitkaus išvystas spektaklis, tai man – šis, pastatytas pagal Aleksandro Andrejevo pjesę.
„Septynios gražuolės“ – tai J. Vaitkaus dviejų veiksmų plastinis teatro šedevras, pastatytas pagal viduramžių Persijos (dabartinio Azerbaidžano) literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209) eiliuotą poemą. Joje pasakojama, kaip šeichas Bachramas kiekvienai iš savo septynių žmonų pastato po rūmus. Kiekviena karalystė – tai skirtingi simboliai, metaforos ir alegorijos.
Režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklį „Nuostabūs dalykai“ su Martynu Nedzinsku priešakyje mintyse įsivaizdavau tarsi tarpinį variantą tarp to, ką jau buvau mačiusi anksčiau – žinojau, kad mane pavergs jo talentas meistriškai suvaidinti visą spektrą emocijų.
Čia, į Tamsta klubą – visada smagu sugrįžti. Gi praeitą penktadienį Tamsta atšventė jau net 14 savo gimtadienį!
Apie šį spektaklį-miuziklą-misteriją man visai netyčia leptelėjo kolegė iš Kultūrnamio Julita. Sako, – „noriu pafotkint, varom?“ Pažiūrėjau renginio aprašą – ilgas, tad permetęs akimis esmę, supratau, kad bus elektroninė bei etno muzika, vizualai ir daug pagoniškos Lietuviškos tematikos.
Žodžiu, į šį koncertą ėjau tingiai tikėdamasis tiesiog pasibūti. Ta prasme, nesitikėjau, kad bus kažkas ypatingo, o tepaklausysiu, kaip negausiam klausytojų būreliui, kukliai rokelį ne lietuviškai sudainuos 4 bičiukai. Rašiau Feisbuke, prieš eidamas į koncertą, kad įraše kvartetas skamba užvedančiai, bet prie to pridėti žodį „ypatingai“ – negalėjau. Tiesiog smagus, eilinis indie pop rokelis, įdainuojamas anglų kalba ir, kaip ir viskas. Bet..?
Mane žavi, kaip kaskart kulniuodama Tamston, nė nenutuokiu į kokią atmosferą mane šįsyk nuskraidins ten vykstantis koncertas ar kitoks renginys. Rodos, juk tai ta pati erdvė su ta pačia scena tarp tų pačių sienų – o kaskart vis kitoks įspūdis išlieka širdyje ir ausyse.
Seniai norėjau išbandyti operos žanrą. Tačiau vis neprisiruošdavau, arba tiesiog tingėdavau, mėnuo prieš pirkti bilietus (nes vėliau jų tiesiog nebebūna). O jei ir imti operą, tai tik Dalios Ibelhauptaitės statytą, kuriose orą drebina geriausi vokalo meistrai ir, žinoma, kostiumais fentezi pasaką kuria Juozas Statkevičius. Tačiau…
„Apšalęs“ nuo Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“ – iš karto stvėriau kitą teatro „Lėlė“ vaidinimą, pavadinimu „Karalius Ubu“. Per daug nesigilinau apie ką jis, o težinojau, kad jis yra suvaidintas su… Lėlėmis. Ir, taip, tai spektaklis, kuris yra skirtas suaugusiems.
Yra toks posakis Lietuvių folklore, kurį dauguma, manau, yra girdėję – „Mus sieja alus ir pergalės“. Ir būčiau kvailas, jei galvočiau, kad jūs, gerbiami skaitytojai nesupratote kodėl tokio tyro, lyriško ir sakralumu persmelkto, koncerto apžvalgą pradedu būtent taip. O viskas čia – labai paprasta.