Šeštadienį ir oras, ir programa buvo kur kas artimesni mano kūnui, tad palikęs reivą reiveriams, po Manchester United sužiūrėtos pergalės, apie 20 val. pasinėriau į rock‘n‘rollo džiungles.
Mano vasara buvo palydėta su šiuo, penktuoju aplankytu, festivaliu.
Bet, turbūt, būtent dėl to, kad visos nuomonės nebuvo standartinės – negalėjau atsispirti naujos patirties vilionėms ir pats savo oda tai patirti. Galop, ką aš prarasiu?
Rockmergė. Kažkur girdėta? Dar gūdžiais 1995 metais festivalį tokiu pavadinimu Ukmergėje surengė tuomet plačiai siauruose sluoksniuose žinomas Tomas Krivickas–Psichas su bičiuliais, ir tai buvo vienas pirmųjų roko festivalių Lietuvoje.
Buvau pirmame Devilstone 2009 metais, kada koncertavo Sepultura. Tada po metų, su tuometine sielos sese, irgi turėjome vykti, kai buvo Mayhem, tačiau, tuo metu kepino tokia pragariška ir nepakeliamai karšta saulė, jog suspendavome šią idėją ir tiesiog likome namuose išsidrėbę ant lovos. Kol, galop, 11-tas Velnio Akmuo.
Taigi, dvidešimtasis, jubiliejinis Kilkim Žaibu – tai ką mes vadiname Kalėdomis ir naujaisiais metais viename. Išsiūsti žvalgai pranešė, kad norinčių įvažiuoti į festivalio teritoriją eilė susiformavo net beveik iki Varnių centro.
Visą dieną iki Pelle Granhøj ir Šveiko Šokio Teatro spektaklio „Boléro — Extended” jaučiausi it prastame sapne.
Jei kolegei Gabrielei Ganžaitei „Septynios gražuolės“ buvo pirmasis, trijų „Auksinų scenos kryžių“ ir nac. premijos laureato, Jono Vaitkaus išvystas spektaklis, tai man – šis, pastatytas pagal Aleksandro Andrejevo pjesę.
„Septynios gražuolės“ – tai J. Vaitkaus dviejų veiksmų plastinis teatro šedevras, pastatytas pagal viduramžių Persijos (dabartinio Azerbaidžano) literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209) eiliuotą poemą. Joje pasakojama, kaip šeichas Bachramas kiekvienai iš savo septynių žmonų pastato po rūmus. Kiekviena karalystė – tai skirtingi simboliai, metaforos ir alegorijos.
Režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklį „Nuostabūs dalykai“ su Martynu Nedzinsku priešakyje mintyse įsivaizdavau tarsi tarpinį variantą tarp to, ką jau buvau mačiusi anksčiau – žinojau, kad mane pavergs jo talentas meistriškai suvaidinti visą spektrą emocijų.
Čia, į Tamsta klubą – visada smagu sugrįžti. Gi praeitą penktadienį Tamsta atšventė jau net 14 savo gimtadienį!
Apie šį spektaklį-miuziklą-misteriją man visai netyčia leptelėjo kolegė iš Kultūrnamio Julita. Sako, – „noriu pafotkint, varom?“ Pažiūrėjau renginio aprašą – ilgas, tad permetęs akimis esmę, supratau, kad bus elektroninė bei etno muzika, vizualai ir daug pagoniškos Lietuviškos tematikos.