Turbūt ne vienam Throbbing Gristle, Cabaret Voltaire, NON, Clock DVA, Z’EV vardai sako daug. Kai kas su jais yra užaugęs, kai kas juos (net ne kartą) gyvai klausė Lietuvoje, dar kitiem tai yra daug daugiau nei tiesiog muzika. “Industrial Soundtrack For The Urban Decay” tai dokumentinis filmas, kuris pakvies į kelionę po industrijos triukšmuose skendinčią […]
Nuoširdžiai sakau, penktasis „Speigas“ buvo tikrai geras. Ir ne, tai visai nesusiję su tuo, kad po pernykščio renginio apžvalgos kult.lt redakcija buvo sugrūsta juodo bemso bagažinėn (universalo jei įdomu) ir išvežta į Dzūkijos miškus permąstyti vertybes. Tiesiog nuo 2010 metų organizuojamas kasmetinis post industrial festivalis šiais metais paliko tik geriausius įspūdžius. Prieš pradedant pasakojimą, reikia paminėti, kad šiais metais „Speigo“ programa kaip ir susitraukė (sukviesta mažiau atlikėjų), […]
Be galo geri metai buvo… Dėl koncertų, pasirodymų, festivalių ir šiaip reivas snigo tiesiog kaip saldainiais! Ta proga lendam iš top-10 rėmo ir simboliškai jūsų dėmesiui – 13 renginių, kurie šiais metais buvo šokliausi, trankiausi, šilčiausi ir, aišku, beprotiškiausi geriausia šio žodžio prasme.
10. Stellardrone „Light Years“ – geriausias ambient albumas. Visas albumas – vientisas, kūriniai – atskiri ambientiniai hitai, o tema – neišsemiama ir neaprėpiama – kosmosas ir viskas, kas su tuo susiję. Edgaras Žakevičius – tai talentas kokių reta, nes perklausius ir kitus jo įrašus, stebiesi, kad visi turi savo krūvį, gerai vystomas temas ir unikalią […]
“The Legendary Pink Dots” tai anglo-olandiška muzikos grupė, kuri susikūrė 1980 metais. Per virš 40 savo gyvavimo metų jie kepė albumus kaip blynus ir retas kuris buvo prisvilęs. Grupė pasižymi tuo, kad ne tik yra produktyvi, bet ir kuria išliekamąją vertę turinčią muziką.
“IVTKYGYG”… Kas tai? Tai grupė, kuriai muzikos kritikai dažniausiai klijuoja kaip avangardinės etiketę. Susibūrė ji 1988 metais, tuomet kaip jaunų menininkų kurybinės išraiškos projektas. Nors grupės sudėtis nuolat kito ir buvo nekukli – visad apie pustuzinis asmenų – tačiau tokie nariai, kaip Šlipas, Makys ar Gedas pastaruosius metus buvo grupės esminiai varikliukai. Didžiausia netektis kolektyvą […]
“Avaspo” – tai nenuilstantis, nuolat besitransformuojantis, eksperimentuojantis ir… Epitetų galima klijuoti begale, tačiau neišsiplėskime. Jie yra šiuolaikinės „moderniosios“ poezijos patriarchai, kurie be to, kad rašo eiles – dar ir derina jas, tiek su įspūdingu garsu, tiek su vaizdu. Trečiojo albumo iš šio praretėjusio kolektyvo laukiau su dideliu alkiu.
Vienu („Jauna Muzika“) ar kitu („Garso Galerija“) pavadinimu šis festivalis egzistuoja nuo 1992 metų. „Garso Galerija“ patapo prieš kelis metus, kai buvo pastebėta, jog čia vis daugiau elektronikos ir keistų eksperimentų. Pats su šiuo festivaliu susidūriau prieš penketą ar šešetą metų – ir užsikabinau, pradėjau vaikščiot kasmet. Puikus pasirinkimas, kai nori išgirsti kažką kitokio.
Kuomet buvau kavianskas – lankydavau daug kavianskų renginių. „Kaunas Jazz“, modernaus šokio festivalis, legendiniai “Los Patrankos” šokių vakarėliai, „Džem Pub“ avangardiniai pirmadieniai… Ne išimtimi buvo ir multimedinės koncepcijos festivalis „Centras“, kuris lankytojui siekė pristatyt vizualųjį meną, praturtintą muzikiniais garsais.
Jei Lietuvoje nori išgirsti kažką įdomesnio, reikia arba labai domėtis specifine sritimi ir atidžiai sekti, kas ten vyksta, arba atrasti kokį nors kasmetinį reiškinį, į kurį atėjęs pasisemtum vis naujų įspūdžių ir patenkintum naujų patirčių poreikį. „Garso Galerija“, kuri anksčiau buvo žinoma „Jaunos Muzikos“ pavadinimu, vyksta kas metus, jos niekaip nepražiopsau, nes minamuose takuose visada pasitaiko apie ją primenantis plakatas, ir joje labai įdomu.
“Karštą dieną niekas taip nešildo sielos, kaip šaltas alus” – sakoma. Ir kaip sykis, kadangi jau pavasaris, tą vėsų vakarą mano kuprinėje šildėsi skardinė “Švyturio”. Ant drąsos – gerdamas ne alkoholinį, mąsčiau važiuodamas į Šiaulius, į koncertą. Koncertą, kuriame liejosi meilės dainos, jo metu buvo pakeista 150 kostiumų; spec. efektų, vizualizacijų ir garso buvo 1 fūra, o arenoje, žinoma, nei vienos laisvos vietos.