Jason Köhnen yra paprastas, taktiškas, konkretus ir labai skaidraus proto vaikinas, kurį būtu galima sukt tarp pirštų kaip dvi apdilusias tarybines kapeikas. Jokio patoso iš jo pusės, jokių bereikalingų apsimestinių tonų ar pseudo filosofijų. Kaip jis sake „viskas čia yra kur kas papraščiau nei jūs visi manote.“ Tad daugiau nebesukelinėdamas bereikalingų išankstinių nuostatų, tiesiog siūlau jums patiems unikalią galimybę susipažinti su šiuo iš Olandijos kilusiu pusiau jamaikiečiu, jau beveik 2 dešimtmečius kuriantį stereotipus laužančią sunkiąją elektroninę muziką.
Kur buvę, kur nebuvę iš nežinios grįžo projektas „Vilkduja“. Be fanfarų, furšetų ir pristatomųjų koncertų, grupės vokalistas Povilas paviešino žinią apie „Viduje“ – tai naujausias Vilniečių albumas. Du metai praėjo nuo melomanų ausis kasiusio „Nežinau“ (kuris buvo antrasis „Vilkdujos“ darbas), tad laikantis grafiko – trečią jau šiandien arba ryt bus galima įsigyti krautuvėje „Ragainė“.
Visada maniau, kad „Baltic Balkan“ tėra didžėjų susivienyjimas, kurie propaguoja Jugoslaviškų kraštų muziką klubinėje kultūroje. Trys vyrai, pasipuošę ūsais, skrybėlėm, auksinėmis grandinėmis ir rankose laikantys degtinės butelius. Ne kartą su varvančia seile žiūrėjau jų renginių nuotraukas ir tiek pat kartų man gėda prisipažint, kad jų diskane dar neteko apsilankyti. Tačiau didelis siurprizas manęs sulaukė šiandien, kuomet Soundcloudas išmetė jų… gabalą.
Kaip minėjau feisbuke, Kultūrnamis dabar yra totalus futbolo čilautas. Apleisti koncertai, kinai, muzikiniai leidiniai, o jų vietą labai sėkmingai užėmė apvaliojo kamuolio meistrai, žongliruojantys juo žydruosiuose ekranuose. Bet viskas turi ribas. Nors futbolas dabar yra pats geriausias antidepresantas, ar net – gyvenimo prasmė, bet kaip pasakė vienas filosofas – „gyvenimas be muzikos būtų didelė klaida“.
Pasaulį paliko vienas mokslinės fantastikos patriarchų Ray Bradbury. Ta proga, kaip pusiau tribute‘ą šiam didžiam rašytojui, nutariau pažiūrėti kas gero laukia moksliškai fantastiško kino teatruose šiais apokaliptiniais 2012-tais metais. Ir laukia iš ties labai nemažai itin kokybiško šio žanro kino. Tad trumpai pabandysiu nužvelgti ir pristatyti tas juostas, iš kurių tikimasi daug, nors paradoksalu – žinoma apie jas – ypač mažai. Kaip kad apie filmą, kurį pasaulis išvys jau šį savaitgalį – „Prometėjas“.
Azija… Anime, Karate, Sushi, Karis, Hong Kongas, Bolivudas. Azija turi daugybę vizitinių kortelių, tarp epitetų daugelis pasiklysta, spalvų įvairovė ten didesnė nei populiacija, o griežtos disciplinos svarbą dažnai nustelbia siaurų akių grožis. Jei ką ir palieka abejingą šis žemynas su savo egzotika, tradicijomis ir estetika, tai visus kitus trauks šį savaitgalį į Vilniaus centrą, Rotušės Aikštę, kurioje vyks Azijos Šalių / Ramiojo Vandenyno Dienos.
Gyvenimas yra toks dalykas, kuris kartais šiek tiek užknisa, tiesa? Net nepradėsiu dievagotis kokios fignios, hernios (ir visos kitos uinios) linksmino mane pastarąjį metą, nes puikiai žinau, kad savųjų Jūs turite pakankamai ir jos juk yra kur kas įdomesnės. Tokiais momentais, kuomet „Hakuna Matata“ ištarti nebeužtenka, geriausias priešnuodis būna, kad ir toks dalykas kaip, išsireiškime – smagus ir turiningas savaitgalis. Pastarojo laukiau jau senai, juolab, kad tokį nelietuvišką žodį kaip „Prodigy“ Google Translator man išvertė tiksliai – „Stebuklas“.
1986 metais gegužės mėnesį (t.y. lygiai prieš 25 metus) pasaulį išvydo vieno iš subtiliausių Britų muzikinės scenos atlikėjo Peter Gabriel albumas lakonišku pavadinimu „So“. Tai – ištisas hitų rinkinys. Tad neveltui jis tapo pačiu sėkmingiausiu Gabrielio disku per visą jo kaip muzikanto karjerą, bei vienu reikšmingiausių rock muzikos albumų.
Berods po dviejų metų, kurių metu GMD vyko ar pliaupiant lietui, ar gaubiant darganos debesims – vėl pražydo saulė. Šį kartą šildė nebe vien šypsenų surakinti dantys ir nuoširdžiai atliekami koveriai po skėčiais, bet ir giedras, saulėtas dangus. Nors savaitės eigoje viskas krypo link to, kad nuo karmos nepabėgsi (oras buvo gūdus). Bet štai išaušo Gegužės 19-toji ir Lietuva gavo pavasariškos idilės dovaną.
Baskovas, Kirkorovas… Skaitėte jų koncertų apžvalgas, žinote kaip laukiu Lietuvoje Moisejevo. Bet be šių grandų dar yra krūvos kitų visiškai puikių rusų atlikėjų. Iki Kolios ir Filipo reikėjo daaugti, gi tokios grupės kaip „Kino“, „Nautilus Pompilius“, „Mumiy Troll“ ir „Akvarium“ stvėrė mane dar tada kai protas sėklas tik daigino. Tad kaip gi nenueisi atsižymėti daugiau nei įspūdingos 40 metų sukakties, kurią grupė „Akvarium“ koncertu paminėjo sausakimšoje „Forum Palace“ erdvėje. Nors bilietų kainos siekė net 300 litų.
Visus tuos, kuriuos pavasarinė saulė akina per skaudžiai, o dangaus mėlynė nuteikia šiurpiai – savaitgalį į klubą „Loftas“ kvies tamsi muzika. Industrial leidykla ir organizacija „Autarkeia“ net po penkerių metų pertraukos vėl organizuoja festivalį „Nordic Audio Modern“. Šiame dviejų dienų industrial muzikos renginyje koncertuos tokios požeminio pasaulio žvaigždės kaip „Inade“ ir „Herbst 9“ iš Vokietijos, „Deutsch Nepal“ ir „Survival Unit“ iš Švedijos, bei…
Kuomet išgirstu Marko Palubenkos virpantį balsą, lyriką dainuojančią jo gitarą, „Apple“ kompiuterio pagalba sugeneruotas electro-aranžuotes – nejučia pradedu nervingai trypčioti. Nežinau ar tas trypimas būna išprovokuotas ritmo ir ar ritmo ten ieškoti verta, bet žinau, kad kumštį tuo metu laikau minkydamas – su pykčiu. Agresija būna išreiškiama įsmigusiais nagais į veidą, o šypsena sukastus dantis pakeičia tik tuomet, kai Marko Palubenkos CD nustoja sukęsis.