Žinokit, praklausiau aš tuos visus, išsireiškime šlyščiai, naujosios miuzikmakerių kartos albumus, kurie figuruoja daugumoje blogų topų viršūnėse („Apelsinai“ ten vsiakyje, šiaip a la novatoriškasis r’n’b – konkretus šių metų trendas), ir jie manęs visiškai nevelka.
Šie metai, lyginant, tarkim su kad ir 2010-tais, kuomet išėjo tokie masterpiece kaip Vilkdujos, Somov‘n‘Jazzu, Orlovos diskai, yra gana skurdoki. Bent kur gi dėsies, kad ir kaip būtų. Vadovavausi proletarišku posūkiu „žiūrim ką turim“. ir… bent 2012-tųjų nugalėtojas aiškus prezidentės pareiškimai, o likusiuosius bandysiu sudėlioti pasitelkdamas griežtą kokybės antranką. Nors ir jos ten menkai prireiks… Žodžiu, pradedam.
Šeštadienis buvo su dilema: ar varyt į Šv. Jonų bažnyčią klausyt Mozarto „Requiem“, ar visgi pasirinkti gan rizikingą sprendimą ir šaut Pramogų arenon pačekint nostalgijos?
Savaitgalis, sakote? Kadangi jau ketvirtadienis, tai praktiškai dar ne vėlu paporint apie aną penktadienį / šeštadienį. Juose nebuvo naktavojimų iki ryto, o šeštadienį apskritai namo buvo parsirasta apie 10 valandą vakaro. Gi turbūt ne vienas Kultūrnamietis šeštadieniais išeina tokiu metu iš namų? Ir teisingai darot – nėr čia ko laikytis rėžimo. Taigis trumpa ataskaita: šiandien apie akustinius dievus, rytoj – karstelėjusią nostalgiją.
Pamatęs net’e, kad sąjunga Nick Cave ir The Bad Seeds ruošia naują albumą – smagiai treptelėjau kojele. Jau „Grinderman“ projektas buvo jei ne šedevras, tai tikrai smagus taškalas, o tai kas tada laukia senai gerai chebrai vėl kartu sulindus po vienu stogu (t.y. įrašų studija)?
Kartelė su darbu buvo užkelta aukštai, o lūkesčiai naujam kūriniui pasidarė kaip kokie mielėmis įmaišyti blyneliai. Ir štai praėjo pora metų, per kuriuos Kristijonas koncertavo tą pačią programą su tuo pačiu leptopu, kol galiausiai sužinom (per MJR), kad projektas transformuojasi į duetą. Atsisakoma bet kokių kontributorių ir štai Lapkričio 25-tąją išleidžiamas dviejų žmonių (Kristijono ir Ievos) ilgai brandintas vaisius pavadinimu “Gonija”.
Šiame, iš flickr pasiskolintame, fotoreportaže įamžinta naujoji mados psichozė Japonijos gatvėse, ar tiksliau Tokijuje, pavadinimu „Fruits“. Tai – visiškas ryškių spalvų triumfas, kuris dažo savo rankomis darytus (ar second hand įsigytus) ekscentriškos tematikos drabužių modelius, kurie dažniausiai būna inspiruoti įvairiausių kislotnų ar klasikinių multiplikacinių filmų ir pan. dalykų.
Bene vienareikšmiškai geriausiu LIETUVIŠKU nealkoholiniu alumi laikytas, o apskritai bendram tope jis imdavo ar antrą, ar trečią (nuo nuotaikos) vietą, tai „Volfo Engelman Nealkoholinis“.
Vytautas V. Landsbergis nuo savo žymaus tėvo skiriasi lygiai taip pat stipriai, kaip kad jie yra panašūs. Kažkada netyčia užmatęs su juo pokalbių laidą taip apšalau nuo jo šilto ir giliamintiško mąslumo, jog prieš keletą savaičių užmatytas koncertas Planetariume buvo neatidėliotinai suplanuotas ir į jokį kitą renginį neišmainomas.
Šiais metais NASA buvo paskelbusi konkursą pažengusiems astronomams, kad šie pasiknistų savo foto albumuose ir dalyvautų konkurse pavadinimu „Paslėpti Hablo Lobiai“. Konkurse dalyvavo šimtai fotografų ir tūkstančiai įstabių nuotraukų. Konkursu buvo siekiama parodyti kokia nuostabiai graži yra kosminė erdvė bei plati to grožio įvairovė. Čia jūs galit pamatyt 14 pačių geriausių nugalėjusių konkurse nuotraukų.
O prieš tai klube „Melnā Piektdiena“ grojo trys grupės. Pats klubas paliko jaukaus įspūdį. Tiek tūlikai buvo su šikpopierium, tiek pasėdėt ant minkštasuolių buvo (šalia, heh, vietinių merginų), tiek barmenai draugiški (arbatos įpylė už juokingą kainą), tiek interjeras apie kurio gerumą tingiu pasakot. Bazuojasi ta vieta a la Vilnietiškuose Naujininkuose, su aplink jį esančiais apleistais industriniais pastatais (loftais, […]
Amerika kaip sakė „Šuriko Nuotykiuose“ – kontrastų šalis. I r būtent dėl šios priežasties ją daug kas dievina, bet ir lygiai taip pat nekenčia.